Parodos laikas: 2015 07 09 - 07 31

Vieta: Galerija "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas)

Arvydas Brazdžiūnas-Dusė, Pranas Griušys, Židrija Janušaitė, Jūratė Jarulytė, Agnė Jonkutė, Povilas Ramanauskas, Rosanda Sorakaitė, Eimutis Markūnas, Ignas Gleixner, Saulius Paliukas, Gintautas Vaičys, Arvydas Žalpys. Šiuolaikinės tapybos festivalis KARTOS XY.Z? / TIKROVĖS AKTUALUMAS

 

Šiuolaikinės tapybos festivalis KARTOS XY. Z? / Paroda TIKROVĖS AKTUALUMAS

Kuratorė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė

 

BŪK TAPYTOJU

„Egzistuoja kosminė dailininkų sąjunga jau dvidešimt tūkstančių metų prieš mūsų erą.“

                                                                                                         Arūnas Vaitkūnas, 1988 m.

 

Neapledėjusiose Europos srityse prieš 20 000 metų plikų uolų, giliose kalnų olose, paviršiai buvo ištapyti nuostabiai tikroviškais gyvūnais. Pirmieji tapytojai, naudoję molį, kalkes, ochrą ir suodžius, atskiestus riebalais ir krauju, buvo laisvi ir nuoširdūs kaip vaikai. Paveikslas ir vaizduojamasis daiktas buvo tas pats.

Žmonija brendo, jos sąmonėje kito aplinkinio pasaulio suvokimas. Visuomenės struktūros atsispindėjo meno stiliuose. Kuo visuomeninė santvarka buvo tvirtesnė, tuo daugiau mene radosi simbolikos.

Pasaulinė tapybos raida labai gerai atspindi žmonijos sąmonėjimą, lyg individualaus žmogaus augimą ir brendimą – nuo betarpiško vaiko žvilgsnio į pasaulį, jaunystės ieškojimų ir beprotiškų polėkių, brandaus žmogaus pasaulio analizės iki senatvės, kai viskas galima ir pateisinama.

Kodėl pradėjau nuo tokių elementarių meno istorijos žinių? Todėl, kad visa pasaulio tapyba atrodo kaip milžiniškas paveikslas, kur vyksmas ir kūryba belaikė, kur kiekvienas pasaulio menininkas įneša savo mažytį indėlį, atskleidžiantį žmogaus nuostabą, atsiradusią, stebint pasaulį, lyg besimainančią, vibruojančią skraistę.

Šie mąstymai jau senokai atvedė prie minties, kaip pasaulinės tapybos paveikslas atrodytų, papildytas lokalios, vietinės Kauno tapytojų kūrybos? Kokie nauji ryšiai atsirastų su praeitimi ir dabartimi? Kas pasikartotų, o kas suskambėtų naujai ir netikėtai? Ir pagaliau – ar ne per daug pasaulyje paveikslų? Šie klausimai reikalauja atsakymo, kurį galbūt rastume realioje parodoje. Tačiau vaizduotėje paroda iškilo vėl kaip mažesnis paveikslas, kuris yra fragmentas didžiojo pasaulinės tapybos paveikslo. Taigi:

Paveikslo sukūrimas:

Prieš įkūnytą mintį erdvėje plevena idėja.

Po apmąstymų ir vaizduotės pastangų idėja įgauna matomą išraišką.

Dabar turime paveikslą, kuriame atsiskleidžia, susijungia visos kūrimosi stadijos: Prieš/ Po/ Dabar.

Paroda – didelis paveikslas, atskleidžiantis visus kūrybos tarpsnius, stilius, matymus ir mąstymus – tai skirtingų Kauno tapytojų kartų rinktinė, pristatanti išsamią tapybos panoramą. Žiūrovui pateikiami ne tik naujausi Kauno tapytojų kūriniai, sukurti per pastaruosius trejus metus, bet ir sugretinimai ar skirtumai tarp tapytojų kūrybos metodų, idėjų ir raiškos.

Skirtumai ar išplėtoti panašumai gali būti atpažįstami šios parodos tapybos darbuose, nes čia pristatomos menininkų kartos, kurių vieni atstovai buvo puikūs mokytojai ir bičiuliai savo jaunesniems kolegoms ir jauniausiems parodos dalyviams.

Atsiradusi paveikslo sukūrimo analogija tinka šiai apžvalginei parodai, kurioje pristatoma tapybos kaita, įvykusi Kaune per trumpą laiką. Paroda – tarsi kūrinys, sudėliotas iš skirtingų segmentų – nuo gimusių tapybinių idėjų, jų išplėtojimų skirtingais medžiaginiais įkūnijimais iki dabartinio vaizdo, kuris, ateinant naujoms kartoms, nepaliaujamai keisis.

Tačiau didžiajame pasaulio tapybos paveiksle galima atrasti kūrėjų, kurie abejoja, nepasitiki matoma tikrove. Tapytojai, analizuodami pasaulio sąrangą, pasiekia tokias tapybos ribas, kai pasaulio šviesa nebetapoma, o sugaunama, kai judesys perteikiamas kitos medijos pagalba. Ir vis tik tai jungiama su tapyba, jos materija. Šie autoriai, nepatiklūs matomai tikrovei, padeda mums suvokti savo vietą laike ir erdvėje, suvokti save ne tik kaip individus, bet ir neatsiejamą visuomenės dalį. Suvokti kultūrą, istoriją ir didžiąją egzistenciją. Menas, o ypatingai tapyba, pratęsia mūsų gyvastingumą laike.

Manau, tikrai egzistuoja amžina tapytojų sąjunga, aprėpianti visus laikus, epochas ir stilius. Būti tapytoju, jos nariu, – garbė ir atsakomybė.

 

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė

KRAUNASI ...