Parodos laikas: 04 06-04 30 2011

Vieta: Galerija "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas)

Linas Liandzbergis. RGB LUMINOFORAI

 

2011 m. balandžio 6 d. 18 val. galerijoje „Meno parkas“ Kaune atsidarė Lino Liandzbergio tapybos paroda „RGB liuminoforai  + “. Personalinė, penkerių pastarųjų metų kūrybą aprėpianti L. Liandzbergio tapybos paroda Kauno žiūrovams pristatoma pirmą kartą.

 
Linas Liandzbergis – žinomas tapytojas, parodų kuratorius, seniai atradęs savitą, atpažįstamą tapybos stilių. Šio menininko kūriniai stipriai skiriasi nuo Lietuvos tapybai būdingo ekspresyvaus, gestiško vaizdavimo. L. Liandzbergio išraišką tiksliausia būtų vadinti „antitapybiška“, pagrįsta ne tiek emocijomis, kiek racionalumu, logika, moksliniu, futuristiniu žvilgsniu į pasaulį. Šiuo požiūriu L. Liandzbergis – originalus, išsiskiriantis autorius, savo kūriniuose siekiantis popmenui būdingo vaizdo grynumo, dekoratyvumo, ironijos, preciziškos, kone „fotografinės“ tapysenos.  Neretai jo drobės primena didžiulius plakatus, kuriuose žaidžia ryškios, skambios  spalvos, aiškios, išgrynintos, akį traukiančios formos, faktūros.


Kauniečiams pristatomoje retrospektyvinėje parodoje menininkas taip pat gilinasi į iš pirmo žvilgsnio visai „netapybišką“ problematiką. RGB – tai spalvų maišymo sistema, kurioje naudojamos trys žmogaus akių receptorius atitinkančios spalvos: raudona, žalia ir mėlyna. Ji dažniausiai pasitelkiama elektronikoje, kompiuteriuose. Ja koduojamas vaizdas kineskopų ekranuose, ji patogi naudoti programuojant. Liuminofòras [lumen (kilm. luminis) + gr. phoros - nešantis], tai medžiaga, gebanti švytėti dėl nešiluminio energijos šaltinio poveikio, t.y. galinti savyje sukaupti šviesos energiją. Pasak paties autoriaus, liuminoforo pagrindu pagaminti dažai turi „atmintį“. Kol kas tokių tapybos priemonių neišmėginęs, menininkas tikisi, kad padarys tai netolimoje ateityje... 
Taigi, „netapybiškose“ Lino Liandzbergio kūrybos koncepcijose telpa iš tiesų daug skirtingų temų, idėjų. Tai ir paslaptingo mokslo pasaulio ir mus supančios tikrovės sandūra, organiško ir „sintetinio“ kūno priešybės. Iš pirmo žvilgsnio šaltos ir „apskaičiuotos“ L. Liandzbergio kompozicijos kartu yra kupinos (auto)ironijos, jos kalba ir apie žmogiškuosius santykius, egzistencines patirtis, specifines atvaizdo perteikimo, tikroviškumo, reliatyvumo problemas.

 
Geriau pažįstantiems L. Liandzbergio kūrybą parodoje bus įdomu išvysti šalia pateiktas skirtingas menininko kūrybos strategijas, palyginti jų specifiką, atsekti dėsningumus ir skirtumus. Kitiems žiūrovams tai puiki proga iš arčiau susipažinti su plačiu šio menininko kūrybos spektru.

Kristina Stančienė

KRAUNASI ...