Parodos laikas: 03 10-04 01 2011

Vieta: Galerija "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas)

Kęstutis Grigaliūnas. MIRTIES DIENORAŠČIAI

 

Prisiminimo bangą sukėlusi genocido tema mene nusirito per įvairias pasaulio kultūras. Holokaustas ir masinės kitų tautų žudynės iškėlė gilius atminties, žmoniškosios būties, tikėjimo, visuomenės jautrumo ir tapatybės klausimus vizualinėje kūryboje. Į šį tarpkultūrinį dialogą įsiterpia ir Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščiai“, kurie prikelia sovietinio Lietuvos genocido ir trėmimo į Sibirą atmintį. 920 represuotų žmonių portretų su biografiniais įrašais atskleidžia vizualinę archyvo medžiagą ir dokumentiniame atvaizde įamžintą istoriją, iš kurios mįslingai ir gaivališkai prasiveržia autentiška žmogaus būtis.

 
Rengdamas parodą menininkas rėmėsi „Lietuvos gyventojų genocido“ sąvadu, skirtu 1939-41 metams, kai prasidėjo pirmosios represijos. Nuo 2009 m. grafikas dirba archyvų menininko darbą, šilkografijoje atkurdamas nužudytų ir nukankintų žmonių fotografijas, kuriose slypi įtempta fotografijos vaizdo ir tikrovės dialektika: dvigubi represuotų asmenų portretai užfiksuoti nusikaltėlių tapatybės fotografijose iš priekio ir iš šono.


Šį projektą galima pavadinti veiksminga lieux de mémoire (« atminties vieta »), kuri atkuria nykstančia atmintį. Paroda prabyla į žiūrovą „tylos balsais“, susiedama kelis matymo laukus, – istorinį, antropologinį ir vaizdinį. Fotografijos atvaizduose išlikusi tikrovė žadina istorines atmintis, mintis ir nuojautas, kurių sąšaukos kuria neapibrėžtą ir fliuktuojančią kūrybinę formą. Kitaip sakant, dokumentinis atvaizdo impulsas veikia prisiminimų dialoguose ir sąveikose, kurios ir kuria gyvą kolektyvinę atmintį.


Istorinis parodos laukas susipina su antropologiniu ir psichologiniu, nes indeksiniai tikrovės ženklai įsilieja į aktyvią vaizduotę, sąmonę, mintį. Istorija įsiskverbia į dabartį, įsilieja į žiūrovo pasaulėvaizdį, išplečia istorinį suvokimą. Daugybė reginčių žmonių portretų... Net kriminalinės fotografijos retorika neįveikia jų individualumo ir žvilgsnio galios. Šis žvilgsnių susidūrimas vientisoje erdvėje daro stiprų emocinį poveikį: žiūrint į konkrečius asmenų atvaizdus, jų reginčias akis, atsiduriame ir jų akivaizdoje. Neišvengiamas žvilgsnių susitikimas mus skiriančioje ir siejančioje erdvėje, kurioje nežinia, kas regi, o kas yra regima, sukelia stiprų estetinį išgyvenimą.

 
„Mirties dienoraščiuose“ išryškėja atvaizdo galios. Kęstutis Grigaliūnas subtiliai atskleidžia, kad ir archyvo fotografijos nėra tik paprastos istorijos žymės ar fetišai. Draperijos fone keliais rakursais užfiksuoti žmonių atvaizdai susieja asmeniškumą ir universalumą, atskleisdami tai, kas neregima ir kas visuomet keistai slypi atvaizde kaip tiesos esatis.
Paroda ir knyga „Mirties dienoraščiai“  yra svarbi pastanga mąstyti apie atminties sudūlėjimą, tragišką humanizmą ir visa tai, kas susipynę su pačiomis žmogaus būties šaknimis. 

Odeta Žukauskienė

KRAUNASI ...