Piešinių parodos, dokumentų, fotografijų iš šeimos archyvo ir piešinių albumo pristatymas.

Atidarymas, albumo pristatymas: 2012 m. lapkričio 15 d., ketvirtadienį, 17:00 val. Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64) ir 18:30 val. LDS galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27).

 

Arūnas Vaitkūnas (1956-2005). POTYRIŲ KELIAS

Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje I salėje vystomos šventųjų, dangaus karių, puošnių bažnyčios detalių, altorių scenos. Centrinėje sienoje – „Karys“, 1983-1985 m. Šis piešinys yra viena pagrindinių menininko metaforų. Salėje piešinių eksponuojama minimaliai – tik penki (visi atlikti guašo technika iš Žemaitijos ir Beržoro kelionių). Keliuose piešiniuose fiksuojamas altorių paruošimas Didžiajam Penktadieniui (altoriai iš Beržoro bažnyčios). Prie jų būdavo statomi aukšti (2 metrų) mediniai kariai, kurie per naktį turėdavo saugoti Kristaus kapą. Taip pat eksponuojamas piešinys – „Kristus“.

II salės piešiniai paskirti kelionėms po sakralines Žemaitijos vietas. Pastelės, vaizduojančios šventorių vartus, Notėnų bažnyčią su bokšte esančiu mediniu laikrodžiu, Mosėdžio šventoriaus vartai 1989 m., Kuliai 1989 m. Vaizduojamas prie bažnyčios būgnininkas per apeigas (gal atlaidus?).

Arūno užrašuose yra įrašas, kad į Kulius vyko kaip brahmanai. Šiuose piešiniuose Arūnas ieškojo idealo, kažkokios suidealintos, mistinės Lietuvos.

III salės pagrindinis akcentas –  „Močiutė. Elena Vaitkūnienė“, 1982 m. Močiutės, gulinčios mirties patale, veido, jo išraiškos studijos. Piešė, stebėdamas iš kito kambario. Autentiški išgyvenimai. Arūnui visada buvo svarbu žmogaus egzistencija, „kaitos ir išliekančių ženklų metaforos“.

Kitas piešinys taip pat artimo žmogaus –  „ Močiutė iš Alytaus“, 1987-1990 m. Taip pat kitų žmonių studijos. Piešiniai iš bloknoto iš Šiluvos. Atlikti beveik viena linija, sepija, maždaug 1987-1997 m.

IV salėje – „Laiptinės“: spalvota pastelė „Riomerių laidojimo rūsys“ 1990 m., kitas minimalus piešinys pieštuku ta pačia tema. Jie yra atskiri kūriniai, nors 1990 m. yra nutapytas aliejumi ant drobės paveikslas, panašios struktūros kaip ir piešiniai.

Laiptinių piešiniai savarankiški kūriniai, kai kurie piešti Vilniuje, kiti – Kaune, tų laiptinių jau nebėra, namai privatizuoti, užrakinti.

Iš kai kurių „Laiptinių“ piešinių išsivystė tapybos darbai, tačiau piešinys Arūnui niekada nebuvo tik pagalbinė priemonė paveikslui sukurti.

Galerijoje „Meno parkas“ pristatomi įvairūs piešinių atspaudai: šventorių vartai, koplyčios, varpinės, kelionių planai, piešiniai iš užrašų knygučių su įrašais.

Tai ne originalai, o atspausti ant popieriaus vaizdai ir išdidinti iki 150 x 80 cm arba iki 150 x 200 cm. Buvo svarbu, kad žiūrovas pajustų dailininko rankos judesį, jo slinktį, linijų pertrūkius.

Taip pat eksponuojamos dokumentinės fotografijos iš autoriaus kelionių po Žemaitiją, sutikti žmonės ar pamatyti daiktai, pastatai, simboliai: varpinės, įspūdingi medžiai, klausyklos, sakyklos, apie 1983-1990 m. Taip pat medinio 2 metrų kario fotografija iš Beržoro.

Arūno Vaitkūno naudota kita medija buvo jam kaip priemonė kūrybai ar prisiminimų fiksavimas?

Fotografijos neryškios, jaučiamas dėmesys šviesotamsai, tonams, keistų rakursų kompozicijoms. Kas buvo nufotografuota, viskas buvo ir nupiešta autoriaus.

Menotyrininkė dr. Kristina Budrytė-Genevičė, parodos kuratorė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė

 
KRAUNASI ...