Parodos laikas: 2013 05 08-05 28

Vieta: Galerija "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas)

Nijolė Šaltenytė. VIENATVĖS PORTRETAS


Nijolė Šaltenytė – savita dailininkė grafikė, svarbių meno projektų iniciatorė bei organizatorė, tarptautinių parodų kuratorė. Kūrybinę veiklą dailininkė pradėjo 1974 m. Nuo to laiko iki dabar surengė per trisdešimt personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Austrijoje, Kanadoje, JAV, Japonijoje ir kt.), dalyvavo daugiau nei 80-tyje tarptautinių ir vietinių grafikos meno parodų, kuriose pelnė reikšmingų apdovanojimų – diplomų, medalių, premijų, o jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos bei užsienio muziejai.

Vienas išskirtinių Šaltenytės kūrybos bruožų – tai tolygi kūrybinio kelio trajektorija, nesugadinta radikaliais posūkiais į šalis ar netikėtais susidūrimais su svetimomis idėjomis ir madinga išraiška. Pastaroji turbūt kapituliuotų prieš Šaltenytės ištikimybę giliaspaudės grafikos technologijoms, neatsiejamoms charakterizuojant jos kūrybą. Jei toliau gilintis į technologinę sritį, svarbus dar vienas, iš karto nepastebimas bruožas – tai estampų koloritas. Jais apgaubti Nijolės paveiklsų personažai jau daugybę metų jaučiasi kaip namie. T. y. jie žino, kad menininkė drastiškai niekada neekperimentuoja dėl laikino efekto, neiškeičia to šilto rausvai rudo, pilkšvo melsvumo į kažką kita, kas sunaikintų pačią jų esmę. Jausmas toks, kad nuo pat tų 1974-ųjų visi Šaltenytės estampai išauga iš vieno šaltinio, minta tais pačiais, tik gyvenimo slinkties, laiko tėkmės natūraliai pakoreguotais išgyvenimais, jausmais ir filosofija. Skirtingose kūrybos serijose, pradedant pačiomis ankstyviausiomis, bene labiausiai estampų turinį lyriškai nuženklina žmogaus/individo/asmenybės vidinė drama, apimanti ilgesį (daugiausiai namų, atsiminimų, praeities) ir vienatvę. Ypač vienatvę. Kaip taip gali būti? Juk neretu atveju išorinis Nijolės grafikos sluoksnis būna šmaikščiai lengvas ar net ironiškas: tvarkingai rikiuojasi pasakiški žmogiukai ilgomis nosimis, koketiškai pozuoja madingi diržai, krokodilo odos batai ir kiti žinomų firmų aksesuarai, naujausiuose estampuose prašmėžuoja šiuolaikinės kasdienybės ikonos ir pan. Tačiau gelmėse tūno tasai kažkas, kas menininkui labai svarbu, kas maitina jo kūrybą, kas traukia į paveikslus žvelgti susikaupus, rimtai, analizuoti ir pajusti. Tai vis dėl tos gyvenimiškos patirties, dėl tos giliaspaudės, dėl to kolorito...

Tą liudija ir naujausia 2011–2013 m. sukurta Nijolės estampų serija, sąlyginai vadinama XXI-uoju amžiumi. Ji demonstruoja ištikimybę jau minėtiems kūrybos sandams – giliaspaudei, koloritui, bendram kūrinių jausmui ir gelmei. Estampai tarytum patvirtina dailininkės buvimą savimi, tik truputį kitame laike. Gyvenimo ir kūrybos kaleidoskopas pervertė kitą minčių, įspūdžių, patirčių vaizdą, bet sukasi tame pačiame Nijolės ilgus metus puoselėtame kūrybos lauke. Šioje estampų serijoje, kaip visada, viskas gerai, viskas vietoje ir laiku. Esamuoju. Apie tai, ką šiandien matome, girdime, siūloma matyti ir girdėti. Apie kasdienybės kakafoniją pradedant masiniu baleto (šokių) bumu, baigiant pop scenos ikonų trumpalaikiu garbinimu. Ir apie didžiulę vienatvę visoje toje vizualybėje. Apie vienatvės nebaimę, gal net ilgesį. Vienas raudonas taškas, vienas dviratininkas, vienas medis maksimaliai išdidintų schematiškų taškinių struktūrų fone arba fone tekstų, tekstų, tekstų, nesvarbu apie ką – toks visuotinio triukšmo atspindys ir nuolatinis slėgis. Schematiškai rastrais užpildyta estampų erdvė, kurioje veikia pavieniai personažai, tarytumei byloja apie monotoniją, neišvegiamą kontekstą, kuriame esame, gyvename, kuriame; apie masines klišes, kurios tūno visur, kur tik pasisukame, kurias transliuoja masinės informavimo priemonės. Tokioje aplinkoje Nijolė įkurdina pirmą ir paskutinį kartą pamatytus, perskaitytus, išgirstus personažus, veidus, praeivius, incognito. Pasitelkusi kontrastą, Šaltenytė sukuria schematiško ir gyvo vaizdo trinties intrigą. Tai – esminis šios paveikslų serijos bruožas. Iš schematizmo pinklių ištrūkti įmanoma tik vienatvės keliu. Anksčiau Nijolės personažai dažnai vieniši sklendė neapibrėžtoj erdvėj. Neapibrėžtumas išliko, bet šįkart ne erdvės, o personažų. Numesti bateliai, basos kojos, balerinų kojos su sijonėliais ir puantais, tiesiog galvų arba liūdnai vienišų dviračių rikiuotė... Tai tik užuominos, sąmoningai neišbaigti vaizdai. Įvaizdžiai, kuriuos turime pratęsti patys, prie Šaltenytės estampų prijungdami savo atmintį, savo vaizduotę, savo pergyvenimus. Paleisti jų venomis tekėti savo egzistuojančios, numanomos ar geidžiamos vienatvės srovę.

Jurga Armanavičiūtė

 
KRAUNASI ...