Parodos laikas: 2013 04 19-2013 05 19

Vieta: Lietuvių jaunimo centras, Čiurlionio Galerija, Čikaga.

Lida Dubauskienė, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Arvydas Žalpys. "Tradiciškai: popieriuje". Čikaga

 
 

Trijų menininkų paroda

 

Šiuolaikinių Lietuvos menininkų kūrinių pristatymas daug lietuviško identiteto sugėrusiame Čikagos mieste. Šį kartą Lietuvių jaunimo centro Čiurlionio galerijoje pristatomi Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės, Lidos Dubauskienės bei Arvydo Žalpio darbai. Piešinys, grafika ir instaliacija. Kūriniai kalba skirtingai, tačiau kolekcija suformuota mąstant apie ją vienijančia medią - popierių.

Tai – subtilūs, meistriškai atlikti vaizdai, iš kurių nebado nei moralė, nei stiliaus paieškos“ (Jurga Armanavičiūtė)

Grafikės Lidos Dubauskienės (g. 1966) eksponuojamas ciklas „Būsena“ (ofortas, sausa adata, kai kur įjungiamos akvatintos bei mecotintos technikos, 2011-2012). Dvidešimt estampų tiria buvimo būdą. Ciklo darbai vienas po kito rodo mažesnį ar šiek tiek didesnį pokyti: tai sėdinčios moteriškės aplinkoje, o kartais, moteriškės nebelieka, lieka tik kėdė. Tačiau ne ta pati - kažkieno kito tuščia kėdė.

Giliaspaudės grafikos darbai primena seniai įamžintą, laiko nubučiuotą akimirką subraižyto paviršiaus fotografijoje. Išraižyti, išėsdinti metalo plokštėse paveikslai savo tikrąją išvaizdą įgavo atspaudus juos ant pagrindo. Kruopštus ir jautrus autorės darbas atliepiamas suvokėjo įsitraukimu į kūrinio (būsenos) erdvę. Tai, kas išpiešta metalo plokštelėse, perkelta ant popieriaus lapo. Popierius - paskutinis etapas ir tik jam atlikus finalinę rolę - kūrinys tampa užbaigtas.

„Piešinio vertė ir bevertiškumas, štai klausimas...“ (Aaušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė)

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė (g. 1962) - ryški ir iškalbinga kūrėja lietuvių modernistiniame mene. Gerai žinomas kūrybinis laukas - spalva ir kasdieniniame gyvenime sutinkami aplinkos fragmentai. Dažnai menininkės darbai garsūs iš pirmo žvilgsnio.

Čia pateikiami trys piešinių ciklai, kur piešinio sąvoka traktuojama gan laisvai: piešiama dažu (akrilas, aliejus), bet tai ne tapyba.  Kai kuriuose kūriniuose ypač išryškėja „pieštukiškas“ elgesys su dažu, nesileidžiant į gilesnius žaidimus su potėpiu („Sukiužus karuselė“, 2011). Juose, dažnai sutinkama ir kituose autorės kūriniuose, kiškio figūra. Kiškis - žaidimo ženklas. Tas žaidimas neatrodo linksmas, o nerimastingas ir niūrokas. Tai veikiau pikto žaidimo įvaizdis ("Karuselė prie jūros", 2010).

Serija „Įvairios istorijos“ sukurta ant sviestinio popieriaus, nepirmafunkciškai panaudojant medžiagą: "Pats popierius man turėjo ypatingą reikšmę – pagrobtas, pasisavintas, reiškia jau įtampos ir neramumo energijos įgavęs" (A. B. V.).

Kaip būdinga ekspresionizmu persismelkusiai vyresniosios kartos lietuvių tapybai, kūriniuose stipriai jaučiama dinamika (diagonalės, griūvantys, liūliuojantys vaizdiniai). Dažais plaunamas fonas, jo varvėjimas kuria nykstančio pasakų / vaikystės pasaulio paveikslą.

„Tas linijinis vienodas piešinys kaip tų „building‘ų“ aidas“ (Arvydas Žalpys)

Trečioji „Tradiciškai: popieriuje“ dalis - Arvydo Žalpio (g. 1955) instaliacijos. Išskirstyti po ekspoziciją didelio formato konstruktai atspindi kultivuojamą menininko sritį - variaciją to paties ženklo serijišku išdėstymu.

Parodos kontekste autorius dar kitaip elgiasi su popieriaus medžiaga: dėlioja grafiškus skritulius į apgalvotos kompozicijas. Žaidimą primenančiuose darbuose popierius veikia ne kaip pagrindas kūrinio erdvei, o kaip konstruojančios detalės. Instaliacijoje „Peizažas su žalia pieva, oranžinėm gėlėm ir violetiniu dangum“ (2013) A. Žalpys pateikia suredukuotą iki spalvintų skritulių gamtovaizdį, turintį alternatyviai aiškią struktūrą, kur dangaus neaprėpiamybei skirtas didžiausias kūrinio plotas.

Kūrinys „Paveikslas“ be pradžios ir pabaigos“ (2013) sudarytas  iš sugrupuotų ketvertukų, savyje talpinančių perkartojamus ženklus. Jie kartojami, tačiau kiekvienas jų yra autentiškai išgautas atskiru piešiniu neatitraukiant rankos. Sukuriama ritminė monotonija, kuri - miesto bruožas (autoriaus asmeninė patirtis vaikščiojant kvadratais vėjų miesto gatvėse).

Kreipimąsi į šį miestą randame ir kituose parodoje eksponuojamuose A. Žalpio kūriniuose: „Svarbu tos piešinio linijos. Tai tam tikra sąveika su Čikagos dangoraižių vienodu nuobodžiu ritmu“ - autoriaus mintys apie instaliaciją „Perpjautas“ (2013).  O darbe „Rami diena. Mičiganas“ (2013) - išskaidyto ežero peizažas. Lyg žiūrėtum į Mičigano vandenį pro stiklinių dangoraižių prizmę.

Kad ir tuo pačiu keliu einama, nereiškia, kad kelionės tikslas toks pat.

Visų trijų autorių kūriniai ekspozicijoje dalyvauja naudojant visiems jiems bendrą priemonę: savotišką kuriančiojo simbolį (idėjos užfiksavimo priemonė) - popieriaus lapą. Tačiau, kad nebūtų klaidingai suprasta, verta paakcentuoti: čia eksponuojamos ne popieriaus galimybės, o nepaliaujamas žmogaus kūrybiškumas. Supresuotas pluoštas, kuris suteikia tiek daug - erdvės - norinčiajam pasisakyti.

Giedrė Legotaitė

 

Projekto rėmėjai:  Kultūros rėmimo fondas, Kauno miesto savivaldybė

 
KRAUNASI ...