Parodos laikas: 2015 05 28 - 06 13

Vieta: Galerija "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas)

Simona Lukoševičiūtė. LAIKO FRAGMENTAI (projektas "Jaunieji. Žalia sąmonė-5")

 

Nuo gegužės 28 d. galerijoje "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas, 2 aukštas) veikia jaunos menininkės Simonos Lukoševičiūtės paroda "Laiko fragmentai". Kviečiame apsilankyti

Laiką suvokiu kaip kadrą, kaip fragmentą. Kūriniuose įamžinu dabarties išgyvenimą, ateities nuojautas, amžino laikinumo jausmą. Gyvenu pagal subjektyvų laiką, grindžiamą asmeninių potyrių ar išgyvenimų būsenomis. Tad nuolatinis savęs ir savo erdvės stebėjimas, fiksavimas ir tapymas po mažu virto dienoraščio forma. Ilgainiui praeitis išnyksta mūsų atmintyse, o ateitį galime tik bandyti nuspėti, tad egzistuoja tik “čia ir dabar”. Suvokiant žmogaus atminties netobulumą, praeitį saugoju fiksuodama ją ant drobės: imuosi laiko ir erdvės įdaiktinimo judesio, bandydama tai užfiksuoti fizine forma. Taip drobėse palieku išgyvento laiko pėdsakus. Laikas padeda viskam suteikti chronologinę tvarką, kurios pagalba fiksuojami pokyčiai, nuolatinis virsmas. Patirties saugojimas, skirtas susigrąžinti prisiminimų srautui, leidžia dar kartą išgyventi buvusią situaciją ir susigrąžinti prarastą laiką ir erdvę. Tai – asmeniškas gyvenimo periodas, kuomet save stebiu, įsivaizduoju, fiksuoju.

Drobėse vaizduoju laiko lėtėjimą, sąstingį, kuomet dienos slenka viena po kitos, menkai besiskirdamos. Išgyvento laiko fragmentuose įamžinu savo vidinę kelionę: vidinės tapatybės bei gyvenimo prasmės paieškas, egzistencinio vakuumo išgyvenimą, kuomet ilgimasi buvimo savimi, buvimo savyje jausmo. Šis ilgesys kyla ne iš apčiuopiamo išorinio pasaulio, o iš vidinės dvasinės žmogaus būties.

Darbų motyvus renku nuolat stebint įvairias situacijas gretimoje aplinkoje. Identifikuoju save stebėdama savo atvaizdą atspindžiuose. Tačiau šis atvaizdas tuo pat metu yra kito vaizdinys, jis lieka distancijuotas. Aš save regiu kaip kitą. Subjektui darantis vis mažiau tikram, tampa sunku suvokti, kur prasideda ir kur baigiasi asmenybė. Todėl tapatinuosi ir su aplinka, kurioje įpinu ar paslepiu savo pačios, kaip stebėtojos, portretą. Kompozicijose portretai tirpsta, nyksta tapybinėse erdvėse. Taip atsiranda nei abstraktūs, nei konkretūs vaizdai, tarsi amžinas virsmas į kažką. Sunaikinu terpę tarp aplinkos ir savęs. Kompozicijose naudoju tokius struktūrinius elementus, kurie gali būti suvokiami kaip tam tikri filtrai, kurie neleidžia parodyti atviro vaizdo: tvoros, grotų, akytų pertvarų motyvai keliauja iš darbo į darbą. Vietoj atviro pojūčių demonstravimo, juos slepiu po įvairiais sluoksniais – tai priedanga, kuri leidžia atsitraukti nuo išorinio pasaulio.

Kitą „aš“ vaizduoju sunkiai atpažįstamą – ištrinu veido bruožus, konkreti asmenybė tampa anonimiška figūra. Veidas vaizduojamas suskaidytas, pasidauginęs, ribojamas formato ar ištirpęs. Akis dažnai slepiu šešėlyje, užmerktas ar uždengtas, nekontaktuojančias su žiūrovu. Kūrybos proceso metu sąmoningai nutolstu nuo natūros, nesiekiu užfiksuoti ir parodyti save. Savo atvaizdu naudojuosi tik kaip priemone koduoti vidinėms būsenoms. Subjektas apimtas nuolat pasikartojančių laukimo, savirefleksijos, susimąstymo, nerimo ar būdravimo būsenų dėl nuolatinio skubėjimo, minučių skaičiavimo, kasdienybės triukšmo, noro atsiriboti nuo išorinio pasaulio, kuriame turime visi elgtis pagal nustatytas taisykles. “Laiko fragmentai” - tai bandymas išsklaidyti abejones savo patirties realumu, pastanga pabusti iš nuolatinio sapno.

Mano kūryboje ryški naujųjų medijų – skaitmeninės fotografijos ir kino – įtaka. Atlieku fotografines ar kinematografines procedūras, kuriu minkštas, tirpstančias erdves, nesufokusuotą, fragmentuotą vaizdą. Tapybos procesas prasideda dar prieš pradedant tapyti. Kūrybos atspirties taškas – jau medijuoto, apdirbto vaizdo naudojimas.

Dalį tapybos proceso užima fotografija. Tai - pirminis, dar neapdorotas vaizdas, savyje talpinantis atspirtį būsiemiems darbams. Tolydžio nuotrauka virsta apvalytu, išgrynintu vaizdiniu, kuriame nebelieka nereikalingų detalių. Kūrybinėje eigoje fotografavimo procesas savaime yra kompozicijos paieška. Eskizavimo ir tapymo metu sukuriamas nerealus vaizdinys, kuris neatpažįstamai perkuriamas, modifikuojamas, neliečiant vidinio turinio. Fotografijos medija tapo eskizavimo forma kompozicinėms struktūroms atrasti, dokumentavimo, archyvavimo priemonė. Praktikoje taip pat pasitelkiu ir kino kameros priemones: vaizdo suliejimą, kadravimą, stambų planą, objekto išdidinimą, judesio efektą.

Tapybos intermedialumas yra užkoduotas kūrybiniame procese, tačiau ne visuomet yra regimas plika akimi. Mane visuomet domino tapybos ir kitų medijų sąsajos, todėl magistro laikotarpiu rašiau tiriamąjį darbą tema: “Tapybos intermedialumas – sąryšis su fotografija ir kinematografija”. Darbe atskleidžiama, jog tapybos intermedialumo  raida siekia ne vieną šimtmetį. Taip pat parodoma, kaip keitėsi tapybos medijos pobūdis atsiradus fotografijai ir kinematografijai, kaip šios įtakos atsispindi šiuolaikinės tapybos praktikoje. Išryškinamas dabarties tapybai būdingas tarpdiscipliniškumas ir hibridiškumas, kitoms medijoms savybingų kūrybos priemonių ir principų  įtraukimas į tapybos pasaulio akiratį.

Naująsias medijas naudoju kūrybos procese, nes jos man padeda sustabdyti, užkonservuoti laiką ir įamžinti egzistencijos nuotrupas. Tokiomis priemonėmis siekiu atskleisti būties trapumą, sunaikinti daiktiškosios tikrovės paviršių tuo pat metu suvokiant, jog tai, ką bandau užčiuopti, slepiasi už mano sąmonės ir pažinimo ribų.

Simona Lukoševičiūtė

KRAUNASI ...