Parodos laikas: 2015 04 17 - 05 09

Vieta: Galerija "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas)

Arvydas Žalpys. PASAKOJIMAI. TAS ŽMOGUS. (Neparašyta biografija)

 

 

Paroda „Pasakojimai. Tas Žmogus. (Neparašyta biografija)“ kalba suvokėjui keletu aspektų. Ekspozicijos autorius - meno lauko dalyvis iš įvairių pusių: menininkas, kuratorius, šiuolaikinio meno galerijos vadovas, meno vadybos lektorius, parodų lankytojas (suvokėjas, kaip ir tu – dabar užėjęs į „Meno parką“).

Ekspoziciją sudaro trys dalys: steriliuose baltuose rėmuose įstiklinti menininko darbai, fotografinės kūrinių replikos, projektų dokumentiniai šaltiniai. Autoriaus teigimu, „ši dalis pasakoja apie menininko kūrybą, kuriai pastarąją gyvenimo atkarpą skirta mažiau laiko. Ši ekspozicijos dalis, tai lyg teiginys, jog šiuolaikinis menas galimas konceptualiai neįprastose erdvėse“.

TV ekranuose transliuojami videodarbai su fragmentiška dokumentine medžiaga, dveji darbai - perteikia konvertuotus tradicinius simbolius: vandenį bei ugnį (autorius videodarbą, vaizduojantį „vandens (gyvybės, energijos šaltinį) nuolatinį sukimąsi ratu, sieja su kultūros uždarymu, įspraudimu į rėmus; deganti rožė - kultūros, meno laikmetis, tikrojo šiuolaikinio meno pulsavimas...“), taip pat autoriaus sukurtas videodarbas apie kolegos kūrybą („Kavos staltiesė“). Videokūrinys - projektas "Vilties sodas" (2000 m.) – tai To Žmogaus „siekis išprovokuoti kolegas artimai, svarbiai diskusijai, kas galėtų būti postūmiu ateičiai. Daugelis temų taip pat aktualios ir šiandien. Šiame videodarbe - projekte dalyvavusių mintys, kur patys dalyviai pristatomi apibendrintai – „menininkas ir lankytojas“.

Nebylių televizorių rikiuotę, kuriuose ir „nuoširdūs menininko paatviravimai apie save ir jam labai svarbią aplinką, lydinčią visur“, įgarsina vienas „pasakojimas“ – videofilmas „Tyla“, kuriame menininkas sprendžia konceptualų klausimą – „kai garsas, nunykęs vaizdas, tampa tyla. Ar taip gali būti? Besikartojantis garsas, aidas – tai tas kvietimas permąstymui“.

Trečiajai ekspozicijos daliai priskiriama videoprojekcija, kuri įgalina Tą Žmogų visos parodos metu būti čia – pačioje ekspozicijoje, šalia suvokėjo. Tarpe jų.

Kaip autorius sako, „nors šiuose „pasakojimuose“ neįvardinama (kaip būna įprasta leidiniuose) padėka kažkam (tiems, kuriems Tas Žmogus labai dėkingas) – kaip ir neįvardijami tie, kurie „kasa duobes“ To Žmogaus (ir ne tik jo) kelyje – bet neskelbtuose pasakojimuose tai yra. Kitaip ir negali būti.

Vartojamas autoriaus žodis „pasakojimai“ kelia knygos su iliustracijomis asociacijas (pasirinkti videodarbai, nuotraukos, net mažo formato originalai, eskizai), o nenuoseklūs pasakojimai liudija vis dar vykstantį „rašymo“ procesą.

Galiausiai, keliamos rūpimos problemos, siekiai vaizduoja eilinio žmogaus situaciją: „Tos“ svajonės gaudymą, siekių prisijaukinimą, diskusiją su aplinka, bandymą padaryti, taip, „kad būtų gerai“, nors tam ne visada esama galimybių. Ir dažniausiai esmė yra ta, kad nuveikiami dalykai – paprasta – yra nuveikiami.

Parodos autorius LDS Kauno skyriaus galerijos „Meno parkas“ vadovu tapo nuo galerijos įkūrimo pradžios – 1997 m. Aštuoniolika „Meno parko“ gyvavimo metų buvo siekta šią erdvę ir vietą sukurti ir brandinti kaip šiuolaikinio meno galeriją, pristatančią Lietuvos ir užsienio menininkų (tiek brandžių, patyrusių ir įvertintų, tiek pradedančių jaunųjų kūrėjų) kūrybą ir tuo pačiu puoselėjančią ir edukuojančią visuomenę.

Menotyrininkė Giedrė Legotaitė

 
KRAUNASI ...