Parodos laikas: 2016 05 06 - 2016 05 24

Vieta: Galerija "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas)

Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė. PARIBIO PORTRETAI. ATMINTIS

 

PARIBIO PORTRETAI. ATMINTIS

 

Komplikuota socialinė padėtis, nuolatinis bandymas sukonstruoti asmenybę, identiteto paieškos yra mano interesų laukas ir tai skaudžiausiai atsiskleidžia socialiai pažeidžiamose visuomenės grupėse. Todėl mano tapybos impulsų užuomazgos formuojasi tiesiogiai menui svetimose teritorijose. Nuo 2000-ųjų metų inicijuoju dailės užsiėmimus pasirinktai psichiatrinės ligoninės pacientų, socialinės globos namų klientų grupei, kaip lygiateisis narys dalyvauju jos veikloje, bet kartu stebiu ir analizuoju tos grupės veiklą, koncentruodamasi į joje besimezgančius sąveikos, barjerų įveikimo ir komunikavimo momentus. Siekdama nepamiršti daugelio svarbių, nors išoriškai paprastai neįspūdingų įvykių, po kiekvieno užsiėmimo pildau dienoraštį, kuriame fiksuoju savo stebėjimų rezultatus ir apibendrinimus. Saviraiškos išsiliejimas į vienaip ar kitaip išbaigtą meninę formą nėra tokių užsiėmimų tikslas, - tai priemonė skatinti pažinimo, bendravimo ir socialinės integracijos įgūdžius. Šių užsimėmimų metu yra sunku išlikti nesuinteresuota stebėtoja, mat net mažytis grupės nario žingsnelis įveikiant komunikacijos barjerus, visai nereikšmingas mums, jį atliekančiam gali būti milžiniškas šuolis pirmyn. Tuomet kylantis džiaugsmas gali stipriai paveikti kitus grupės narius - kai kuriais atvejais tai pozityviai sukrečianti patirtis, veikianti kaip galingas inspiracinis šaltinis. Todėl savo projekte nesitenkinu socialinės terapinės veiklos organizavimu, bet joje įgytą patirtį siekiu transformuoti į  tapybinę veiklą, vykdomą atsiribojus nuo grupinių užsiėmimų. Tapydama remiuosi jausmine patirtimi, stengiuosi suteikti žiūrovui autentišką įspūdį, siekį prasiskverbti į uždarą, galbūt, nepažintą ir „neišgražintą“ pasaulį, siekiu parodyti tikrąjį portretą, visapusį asmens pavidalą. „Paribio portretai“ – tai atmintyje likusi susitikimų, pažinčių, susidūrimų situacijos, naujos prisiminimų kuriamos formos. „Kas gi atsitiktų, jei menininkas, užuot tapęs realų asmenį, nuspręstų tapyti savą to žmogaus idėją? Tada paveikslas būtų pati tiesa ir neįvyktų neišvengiamas krachas. Paveikslas, atsisakydamas nurungti realybę, išliktų tuo, kuo iš tiesų yra: nerealybe.“[1] Mano tapyba tiesiogiai nėra gyvenimas, o tik asmeninis, jausminis atsakas į jį –  vidinės tikrovės peizažas, tam tikras tiltas ir galimybė pasiekti tikro gyvenimo kitas prasmes ir rasti išeitis.

 

Nuoširdžiai Jovita

 

[1] Ortega y Gasset, Jose „Mūsų laikų tema ir kitos esė“  Vaga Vilnius, 1999, psl. 497

 

KRAUNASI ...