Parodos laikas: 2014 04 17 - 05 03

Vieta: Galerija "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas)

Jolanta Kyzikaitė. ŠVENTĖ (projektas "Jaunieji. Žalia sąmonė-4")

 

svente

 

Mielas parodos žiūrove,

Kviečiu Tave prie bendro šventinio stalo, džiaugtis ir mėgautis bendra atmosfera. Šiame laiške aprašyti mano pamąstymai šventės tema, kurie gal padės suprasti, kam reikalinga ši mano sukurta šventė. Tačiau skaityti tikrai nėra būtina, nes mes visi be išankstinių instrukcijų jau žinome visas šventės tradicijas.

Šiandieninis gyvenimiškas tempas ir nuolat besikeičianti informacijos gausa ištirpdė šventės pagrindą – tikėjimą ir ruošimosi ritualą. Ieškomi lengvesni ar paprastesni būdai susikurti šventę, bet jie yra panašūs į Naujamečius fejerverkus, kurie greit užsiliepsnoja ir sudega. Man patiko Hans-Georg Gadamerio (1900 – 2002) šventės aprašymas: „apie šventę sakome, jog ją švenčiame [vok. begehen – apeiname]. Regis šventės apeiga yra labai specifiškas mūsų elgesio būdas. „Apeiga“ – norint apmąstyti reikia įsiklausyti į žodžius. Šis žodis nedviprasmiškai atmeta tikslą, į kurį būtų einama. Apeiga reiškia, kad norint ateiti, nereikia niekur eiti. Švenčiant šventę, šventė nuolatos, visą laiką yra čia. Toks ir yra šventės laiko pobūdis: ji „apeinama“, ji nesubyra į vienas kitą keičiančių akimirkų seką.“[1]Taigi, kad ir šventė visą laiką yra čia, tai nereiškia, kad mes turime ją švęsti kasdien, nes tada ji subyrės į mažus žaidimus. Kad šventė įvyktų, reikalinga apeiga, ėjimas link jos, tam tikras ritualinis pasiruošimas.

Mano šventės paieškos prasidėjo nuo juoko tapyboje – "Le Bon Bon" (2011–2013). Sustingusios šypsenos tapymas sukėlė daug sunkumų. Tapant šį darbą iškilo problema, negalėjau pabaigti jo. Tapiau ilgai, keičiau paveikslo koloritą, figūrų išdėstymą, bet nekeičiau pagrindinio idėjinio mazgo – vaiko šypsenos. Bet kuo daugiau buvo skiriama laiko šiam darbui tuo labiau vaikas atrodė negyvas, nes griauna ribas tarp simbolių ir tikrovės. Jei fotografiniame vaizde šypsena suprantama natūraliai – ji yra momentas, kaip ir sekundės dalies kadras fotografijoje, tai tapyboje laiko supratimas yra kitas. Net ir momentinio kadro perteikimas tapyboje reikalauja laiko ir tai perteikiant įvyksta keisti dalykai. Momentas matyt tapyboje negalimas, jis visada veda į „apeigą‟, kaip ir šventėje.

Pirmas mano tikslingas „tikrosios“ šventės ieškojimas buvo instaliacija "Šiaudų sodai" (2012). Pasirinkau  lietuvių liaudies tradicinius šiaudų sodus, kuriuos kabindavo virš vaišių stalo per Šv. Kalėdas, Šv. Velykas ar vestuves, tai buvo tobulo pasaulio idėja – dangaus sodas, pasaulio medžio viršūnė, rojus, dausos. Jis besisukdamas virš stalo turėjo išvalyti aplinką nuo neigiamos energijos.

Savo darbe pasirinkau ne natūralius šiaudus, bet plastmasinius šiaudelius, manau šiam pasirinkimui daug įtakos turėjo dukros gimtadienis (perpynimas asmeninės šventės su religine) ir tai, kad „plastmasiniai šiaudų sodai“ pilnai atitinka dabartinį mūsų švenčių suvokimą. Iš pažiūros švenčiame tas pačias šventes, kurios švenčiamos jau daugelį metų, tik dingo jų natūralumas ir „apėjimas“, liko (susiformavo?) tik blizgančioji pusė – dovanų pirkimas, namų puošimas „dėl grožio“. Taip besisukdami šiaudų sodai galerijoje parodo šventinio ir kultūrinio stalo kaitą.

Sodų pynimas simbolizuoja kelią į darną, tai - savotiška lietuviška mandala. Čia man svarbu buvo ne tik pats baigtinis rezultatas, bet ir pats procesas – monotoniškumas, disciplina, meditacija, laukimas, šventės „apėjimas“. Tad kuriant šį darbą man buvo svarbus laikas – nuo šv. Kalėdų iki šv Velykų, kiekvieną dieną pinti sodus ir gal taip atrasti „tikrąją“ šventę. Šv. Velykų proga pakabinus juos galerijoje, man pagaliau buvo tikra šventė. Ne tik, kad „Šiaudų sodo“ atspindžiai gražiai rožiniai nudažė visas galerijos sienas, bet ir todėl, kad pagaliau trijų mėnesių izoliacija ir ilgas kruopštus darbas buvo baigtas. Manau, kad šventę atrasti galima tik kantriai ir monotoniškai dirbant iki jos. Neveltui matyt yra gavėnia ar adventas prieš šventes - tikslingam šventės išlaukimui. 

2013 metais Kalėdiniu periodu vėl iškilo apmąstymai šventės tema. Tik priešingai nei „Šiaudų soduose“ man pasirodė įdomus šventės kaip karnavalo – žaidimo modelis ir jo paieškos tapyboje.

Pradžioje piešiniuose "Šventė" (2013), bandžiau atrasti dermę tarp piešinio, veidrodžio ir optiško žaidimo atspindžiais, šviesa. Vėliau paieškas perkėliau ir į tapybos formą.

Cikle "Kaip juoktis garsiau" (2013-2014), jungiu tapybą su blizgia dirbtine oda. Siekiu išsiaiškinti dabartinės šventės prigimtį. Sluoksniuojant skirtingus motyvus užpildau erdvę naujais žaidimo elementais. Vienas sluoksnis – tai vaikai, kurie gali iš širdies juoktis, nesvarstydami ar tai priimtina ar ne. Kitas sluoksnis – lietuviško karnavalo. Juoko paieška kultūroje nuvedė mane į popkultūrą – žurnalą Žmonės, čia radau besijuokiančius suaugusius žmones (televizijos šou veidai). Taip pat, svarbi tikra šventinė aplinka. Kiekvienas darbas turės savo silpnesnį atspindį (veidrodiniu principu), o tarpai tarp darbų užpildyti dirbtine oda aptemptais porėmiais. Taip supinu tapybą, kaip gana tradicinę kalbą, su dirbtiniu šventiniu blizgesiu.

Video darbas "Šventė" (2013) leidžia įvesti į parodos instaliaciją ne tik vaizdą, bet ir garsą, kuris, manau, yra labai svarbus elementas norint sukurti pilnavertę šventę (o gal ir kiekvienai šventei būdingą televizoriaus ekraną).

Šioje parodoje norėjau rasti balansą tarp visų eksponuojamų elementų. Todėl iš anksto galvojau kaip instaliuoti parodą, kad galėtumėte pilnai įsitraukti į mano siūlomą žaidimą, nuo jo pradžios iki galo. „Žaidimas visuomet reikalauja žaisti kartu [...] participato, vidinis dalyvavimas besikartojančiame judesyje [...]. Žiūrovas yra daugiau nei paprastas stebėtojas, matantis, kas vyksta; „dalyvaudamas“ žaidime, jis yra žaidimo dalis.“[2]Mano noras yra sukurti tokį žaidimą, kad žiūrovas įsitrauktų ir iš dalies patikėtų „švente“, nes jo pastangos suprasti, ką menininkas nori pasakyti primena pastangas dalyvauti visuotinėje šventėje – žaisti kartu, kad įvyktų sintezė.

 

Smagaus žiūrėjimo,

Jolanta


[1]     Gadamer Hans-Georg, Grožio aktualumas :menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 58.

[2]     Gadamer Hans-Georg, Grožio aktualumas :menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 34.

 

Paroda yra projekto "Jaunieji. Žalia sąmonė - 4" dalis.

Projektą iš dalies finansuoja Kauno miesto savivaldybė.