Parodos laikas: 2014 03 27 - 2014 04 12

Vieta: Galerija "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas)

Arvydas Martinaitis. SPALVŲ ZONA II

 

Tapytojas Arvydas Martinaitis (g. 1971) kiekvienais metais intensyviai dirbdamas vis pristato pačius naujausius savo darbus. Ši paroda – ne išimtis. Dar praėjusį rugsėjį buvo pristatyta pirmoji parodų diptiko „Spalvų zona“ paroda galerijoje „Akademija“ (Vilnius). Žinant tapytojo dešimtmečio kūrybos įvairovę, nauja kūryba privertė nustebti.

Darbai sukurti ekspresyviai, jų centrinė kompozicija abstrakti. Vienuose darbuose iš gausybės raibuliuojančių spalvų dėmių susiformavę chaotiški pavidalai (žiūrovo įsivaizduojami arba paties tapytojo kur ne kur specialiai grafiškai nubrėžti) sudaro įvairialypės, tirštos ir daugiasluoksnės minios įspūdį. Šie kūriniai ateina iš pirmosios „Spalvų zonos“ parodos Vilniuje. „Visko čia daug“ - juokiasi Arvydas, - „bet turbūt genetiškai taip užkoduota, kad ir tėvas taip mėgo...“.

Galerijoje „Meno parkas“ pristatomoje „Spalvų zona II“ parodoje eksponuojami 2014 - 2011 metais sukurti darbai (kai kurie atkeliavę iš pirmosios parodų dueto dalies Vilniuje). Abstrakčios drobės kelia tarytum jutiminės erdvės įspūdį. Nuo tuštumos pojūčio tapytojo darbai nutolę šviesmečiais: pripildyta erdvė, kad ir tamsesnių, drastiškesnių spalvų, „apsunkusių“ pavidalų, prieš mūsų akis veriasi, kaip ir paties tapytojo temperamentas – labai optimistiškai ir nuotaikingai. Ši gausybė – tarsi nuotykis, galimybė ir sau išsirinkti iš paveikslo fragmentą, vietą, į kurią žvelgiant galėtum pamąstyti ne tik, kaip tai padaryta, bet ir kam, dėl ko tai daroma.

Pats Arvydas kalbėdamas apie savo kūrybą, bent kelis kartus neatsitiktinai pamini savo kolegę Aušrą Barzdukaitę-Vaitkūnienę (abu menininkai yra bendradarbiai, dėsto J.Vienožinskio Menų fakultete). Jie pažįstami nuo seno: Arvydui 1989-1993 metais studijuojant Kauno Aukštesniojoje meno mokykloje (dabar - J.Vienožinskio Menų fakultete) jau dėstė Aušra. Jos darbai, nuomonė ar pozicija meno klausimais svarbi tapytojui (pvz.: kalbėdamas apie savo paveikslų dažus, Arvydas palygina, kaip tokiu atveju daro Aušra).

Daugelyje eksponuojamų darbų Arvydas naudoja statybinius dažus, teptuką pakeičia glaistyklė. Šiai technikai labiausiai ir tiko abstrakcijos. Statybinius dažus, jų blizgesį ir „aklą“, lygiai užliejamą paviršių mėgo ne vienas tapytojas, pirma, aišku, išbandęs pustonių ir atspalvių gausą dažų sluoksniuose. Štai, pvz., kaunietis abstrakcionistas Vytautas Povilaitis (1927-2009) paskutiniuosius savo darbus brūkšniuodavo baltais grindų dažymui naudojamais dažais, taip tarsi užbraukdamas savo ankstesnius tapybinių prasmių kodus. Ir šiuolaikiniai menininkai, kaip senieji modernistai, nesibodi išbandyti įvairias priemones, kurti savitas technikas, kurios tik suteiktų norimo „gyvybės“ efekto tapybinei drobei arba pakeistų ankstesnius tradicinius uždavinius.

Kelerių metų tapyba sujungia viską į apmąstymų ir eksperimentų kelią. Dabar, galima sakyti, padėtį kontroliuoja nebe smulkūs nors svarbūs kontūrai, o labai dideli, bėgantys, srūvantys begalybe išsiliejimai. Dėl to ir prisireikia kitokių dažų ir kitokio potėpio, t.y. nebe potėpio, o liejimo. Didelius formatus tapytojas kuria nebe stačiai, ne kaip molbertinę tapybą, o ant žemės, turėdamas suvaldyti ne tik pasikeitusią padėtį, dydžius, bet ir spalvų pamatymą. Spalvos tekėjimas, susiturėjimas, susidūrimas ir virtimas kažkuo kitu, chaotiškais pavidalais – ir yra ta nuolatinė gyvenimo žaismė, kurią pristato mums tapytojas.

Dr. Kristina Budrytė-Genevičė

 
KRAUNASI ...