Parodos laikas: 2016 11 04 - 2016 12 02. Atidarymas lapkričio 4 d. 18 val.

Vieta: Galerija "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas)

Alma Veiverytė. ŠIRDYS (projektas "Jaunieji. Žalia sąmonė-6")

 

Širdžių parodai 

Bandymas paaiškinti prasmę

 

Kai buvau jaunesnė dažnai žiūrėdavau į miesto šviesas ir jos visada atrodydavo tarsi pažadas, kad kažkur yra gyvenimas, kuris manęs laukia.

Klausydamasi dainų apie meilę suprantu, kad į jas sudėta tai, ką mes visi esame patyrę ar dar patirsime. Arba kartais įsimenu žodžius, dialogo dalį, kuri ilgam lieka atmintyje. Regis nereikšminga, bet vis „išlenda“ į paviršių.

Širdis mane valdo, tai ką jaučiu ar nejaučiu, keičia mano elgesį, ką sugebu padaryti, sukurti ir pajausti.

„Gyvenimas negali būti toks, koks norėtum, kad būtų, jei neklausai savo širdies. Negali savęs sukurti, turi paklusti likimui“. Taip man sakydavo diedukas. Kad ir kaip ironiška bebūtų, manau, kad tie rėmai, kuriuose gyvenam, turi plyšį, per kurį įvyksta virsmai, bet tai jau širdies pasirinkimas (?).

Lana del Rey 2014 m. išleido hitą „West Coast“, romantišką kaip ir visos jos dainos. Eilutė iš tos dainos sako: „Down on the west coast I get this feeling like it all could happen“. Tai tarsi ta pati metafora vietos, kuri realiai neegzistuoja, bet yra mumyse. Arba momentas, kai mes patikim savim ir pasauliu ir kažkas įvyksta, kas mus pakeičia; dėl tokių momentų verta gyventi.

Tų metų žiemą tapiau širdžių ciklą, paskui jos ilgai stovėjo dirbtuvėj, kol pagražinau purškiamais dažais. Manau kai kurie darbai gavosi panašūs į „grafičius“, kiti liko subtilesni.

Alma Veiverytė

 

Almą Veiverytę aš pažįstu jau seniai, ji buvusi mano kursiokė ir aš ją prisimenu nuo pirmų kursų, kai atėjau po akademinių. Tai buvo kolega su kuria mes praktikose dirbdavom iki nukritimo. Alma buvo visiška darboholikė, bakalaure ji buvo pirmus pora metų lietuviškos mokyklos ekspresionistė, tapydavo „su moliu“, kaip ir lietuvių tradicinė tapybos mokykla, su dideliu potėpiu. Piešiniai buvo sujungti, dažnai skulptūriniai, dinamika jautėsi. Visuomet buvo ir viena stipriausių pas mus piešėjų. Po to Alma išvažiavo į Ispaniją ir iš ten grįžo visiškai pasikeitusi. Ji buvo išvažiavusi su Erasmus programa ir ten kūrė. Grįžo pasisėmusi naujų idėjų ir daug šiuolaikinio meno mačiusi. Galbūt tuo metu buvo vieniems sunku atpažinti Almą tokią, nes ji buvo kardinaliai pasikeitusi, atsisakiusi akademinio piešinio, nuėjo į, kaip vokiečiai sakytų, „entartete kunst“.

Rėmėsi simboliu, žiūrėjo vaikų piešinius, labai gilinosi į save ir tai visuomet matėsi. Dažnai ji vaizduodavo keistus sapnų pasaulius. Tapė su emaliniais ir kitokiais dažais ir plastiškumas įgaudavo virpesius.

Tikram menininkui visuomet tapyba yra narkotikas, net kai būna visai sunku - jis visuomet vis tiek atsisuks į tapybą ir pirmiausia ieškos tapyboje išsiliejimo - tai yra tikriausia intencija.

Pirmoji brandi postudijinė paroda, kur Alma iš tikrųjų atsiskleidžia. Potėpis, drąsa tokį paprastą simbolį parodyti, o ne mėginti atvaizduoti kokias bakchanalijas. Tai gilinimasis į spalvą ir į save, nuoga tapytojo tiesa ir yra didžiausia tiesa, tai pagrindinis grožis, tikroji tapybos ir kūrybos esmė.

Ignas Gleixner

 

KRAUNASI ...