Parodos laikas: 2016 12 08 - 2017 01 04. Atidarymas gruodžio 8 d., 18 val.

Vieta: Galerija "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas)

Ramunė Staškevičiūtė, Aistė Juškevičiūtė, Sigita Dackevičiūtė. BENDRA ZONA I

 

Trijų skirtingų autorių parodą „Bendra zona“ vienija prancūzų filosofų Gilles‘io Deleuze‘o ir Felixo Guattari meno teorija ir ypač jų vartota tapsmo sąvoka. Menininkas, anot jų, susiliesdamas su įvairiomis gyvenimo proceso plotmėmis, pasirenka temas, objektus, ritmus, spalvas ir formas, kurios kuria atgarsį jo viduje ir verčia jį tam tikra prasme tapti tomis temomis. Deleuze‘o kompozicijos plokštuma arba plotmė, kertanti pačias įvairiausias gyvenamojo pasaulio (gamtos ir žmogaus) sferas, sujungia į vieną naują junginį heterogeniškus, visiškai skirtingus, kartais net nederančius dalykus: tai akimirkos, dienos ar metų laiko nuotaika, tai prabėgantis objektas, paliekantis savo ritmų pėdsakus sąmonėje ir paveiksle, tai ir akimirkos spalvų dermė, išreiškianti būtent šią kokybę, šią objekto-ritmo-spalvos-medžiagos-laiko jungtį. Ši kompozicinė jungčių dermė ir yra tapsmo nešėjas, o menininkas tik užfiksuoja tai sąmonėje, jutimuose bei įkūnija ją per medžiagą materialiu pavidalu. Deleuze‘as išryškina menininko kontempliacijos svarbą: „Mes nesame pasaulyje, mes tampame [drauge] su pasauliu; mes tampame jį kontempliuodami. Viskas yra matymas, tapsmas. Mes tampame visatomis [...]. Tai visų menų tiesa“ (Deleuze & Guattari 1994: 169). Tačiau meno kūrimas ir kontempliavimas nėra vien pasyvus, atsiribojęs reflektavimas, jis įtraukia ne tik mąstymą ir jausmą, bet įsiskverbia ir iki nervinio, jutimų lygmens, ir reikalauja vidinio vyksmo – intensyvaus dalyvavimo kuriamoje „visatoje“, „tapsmo kitu, išliekant tuo pačiu“ (Deleuze & Guattari 1994: 177). Tik taip įmanoma kūryba. Cezanne‘o žodžiais tariant „Neišsaugosime nė minutės, praeinančios pasaulyje, jei netapsime ta minute“ (Gasquet 1991: 154). Trys menininkės - S. Dackevičiūtė, R. Staškevičiūtė ir A. Juškevičiūtė ir kviečia savo parodoje „Bendra zona I“ per skirtingas menines išraiškos priemones atrasti tuos tapsmo taškus, kurių analogiškas afekto vyksmas turėtų apimti ir žiūrovą, stebintį ir įsigilinantį į meno kūrinį.

Sigitos Dackevičiūtės eksponuojamose dviejose instaliacijose poveikis kuriamas visų pirma per referencijų tinklą, per nevienaprasmes vaizdinių nuorodas, kurių pagrindinė idėja yra gamtos ir kultūros sandūra bei įtampa. Jai pajungiama ir medžiaga, ir forma. Vakarų tradicijoje įprastai hierarchijai ir žmogaus kaip kūrinijos viršūnės išaukštinimui Deleuze‘as ir Guattari priešstato giluminės vieningos Gamtos tėkmės ir kaitos sampratą, kurioje žmogus nėra valdovas, o jo sukurtos hierarchinės struktūros gali tapti įkalinimo celėmis, naikinančiomis įvairovę. Tačiau per tapsmą kitu, atrasdamas kelius tarp dominuojančių grupių ir struktūrų, žmogus turi galimybę atrasti ir naujų aspektų, perspektyvų ir niuansų savo būčiai. Gamtos ir kultūros sandūrą S. Dackevičiūtės instaliacijose išreiškia medžiagų kontrastai: metalas su kailiu, plastikas su augalijos ir gyvūnijos pasaulio natūraliomis struktūromis. Įtampą palaiko ir kontrastingi ritmai: aštrios tarsi pjūklo ašmenys metalo briaunos, plaukiančios poliesterio formos, stačiakampiai kompiuterinių kodų ritmai, ar sustabdyta judesio plastika. Formos ir ritmai įvairiai sąveikauja su vaizdinių referencijomis: sustiprina jas arba kontrastuoja, sukurdami papildomų, net prieštaringų reikšminių klodų. 

Kitą tos pačios autorės darbų grupę sudaro suabstraktintų formų, geometrizuoto ritmo kūriniai. Plokštumos ir grotelių struktūros skaido, profiliuoja erdvę, kurdamos vidaus-išorės, uždarumo-atvirumo iliuziją, kuri yra pagrindinė šios grupės darbų idėja. Šie kūriniai nekuria siužeto iš skirtingų vaizdinių ir nuorodų sandūros, bet apsiriboja Figūros ir Galvos aliuzijomis  ir yra sutelkti į išgrynintą struktūrą ir ritmą. Galvos neturi individualizuoto veido ar socialinės kaukės, jos tampa neidentifikuojamu individu, kurio esminė charakteristika yra kontrastas tarp atvirumo aplinkai ir tamsios šešėlio gelmės – nepažinumo.  

Ramunės Staškevičiūtės tapomų motyvų pagrindinė idėja – jutimas kaip tapsmas kitu. Ekspresyviai nutapyti augmenijos ir gyvūnų ciklai persmelkti žmogiško tapsmo. Jie reikalauja [kviečia] įsižiūrėti į potėpių mikroritmus, į spalvų kontrastingas dermes. Deleuze‘as tokį tapsmą įžvelgė Van Gogho Saulėgrąžoje ar Cezanne‘o peizažuose: „žmogaus nėra, tačiau jis visas įsiliejęs į peizažą“ (Deleuze & Guattari 1994: 169). Taip ir R.Staškevičiūtės gamtos ciklo drobėse pavaizduoto žmogaus nėra, tačiau jis tampa „jutimų junginio dalimi“ (Deleuze & Guattari 1994: 169). „Žmogiškas“ ir „nežmogiškas“ tapsmas kontempliuojamas tapant augalą, medį, gėlę, gyvūną. Tokie jutimų perėjimai į nežmogiškas sferas žymi sąsajas su kosmogeninėmis jėgomis. Tai meno kūriniuose atspindi bendrą vitalinį visos gamtos pamatą. Taigi tapytojos meninės kūrybos „receptas“ yra tapsmas-kitu, kontempliuojant gyvybės atmainas ir išgyvenant jutimą kaip ritminių jėgų poveikį ne vien subjektyviu, bet ir universaliu nerviniu lygmeniu. 

Priešingai gamtos ciklams, kiti tos pačios autorės darbai - tai ekspresionistine tapybos stilistika pavaizduotas žmonių pasaulis, kuriame pirmiausia atpažįstamas žmogaus figūros vaizdavimas. Būtent deformuota Figūra čia tampa jutimo nešėja. Šiuose darbuose sodri spalvinė tapybinė jėga paverčiama tiksliu jutimu, kuris veikia akį, t.y., jėga įkūnijama tapybos priemonėmis, potėpių ritmais ir spalvų dermėmis, deformuojant optinį vaizdą per ekspresiją. Deformuota figūra šiuose darbuose ne reprezentuoja realius tipažus, ne atkuria matytus žmones, bet leidžia tapybai išreikšti intensyvią realybę. Naujai sukurtas deformuotos figūros vaizdas nurodo jau tik į save, ir, norint pajusti jo unikalią kokybę, reikia kontempliuoti šio vaizdo ritmą ir tiesioginį spalvų poveikį (o ne ieškoti sąsajų su tikrove). Figūros vaizdavimas ir jos transformavimas tapyboje veikia mūsų savivoką, ir verčia kitaip pažvelgti ir į savo pačių subjektyvumą.

Aistės Juškevičiūtės kūryba išsiskiria aiškia ritmine kalba. Abstrakčių ritmų struktūros yra tos jungtys, susiejančios jos darbuose nuotaikas, pėdsakus, medžiagas kaskart vis į naują derinį. Nors ekspresyvi potėpių tapyba dažniausiai išlieka fone, išstumdama į priekį labirinto ir laužyto stačiakampio formų kartotę, tačiau tiek viena, tiek kita plotmė yra stipri ir reikšminga drobės paviršiuje. Šių dviejų plotmių – ekspresyvios tapybinės ir išgrynintos ritminės – dialogas kuria A.Juškevičiūtės darbų įtampą. Geometrinės formos, ženklinančios visus A.Juškevičiūtės kūrinius, neretai suteikia paveikslams optinės žaismės, o šioje parodoje geometrinės struktūros įgyja dar ir iškilų erdvinį aspektą. Deleuze‘o vitalistinėje gamtos sampratoje „organizuojanti ritmo jėga“ yra  „atsakas chaosui“, jo teigimu, pagrindinis meno objektas yra ritminių jėgų išraiška (Deleuze & Guattari 2005: 313). Anot Deleuze‘o, „Ritmas pasirodo kaip muzika, kai jis panaudoja klausos lygmenį, ir kaip tapyba, kai panaudoja regėjimo lygmenį“ (Deleuze 2003: 42). Deleuze‘ui ritmas, vidinė pulsuojanti meno kūrinio įtampa, judėjimas statiškame vaizde (kalbant apie statiškus menus) yra vienas iš svarbiausių meno kriterijaus komponentų.

Pasaulis išreiškiamas per įvairias jėgas. Tai „traukos, sunkio, sukimosi, sūkurio, sprogimo, ekspansijos, dygimo ir laiko jėgos“ (Deleuze & Guattari 1994: 182). Menininko tapsmai ir turi padaryti suvokiamas tas „nesuvokiamas jėgas, kurios apgyvendina pasaulį, veikia mus ir verčia mus tapti. Amžinas kūrybos objektas - išreikšti jėgas“ (Deleuze & Guattari 1994: 182). Anot Deleuze‘o, būtent jėga yra jutimo sąlyga, tuomet meninės kūrybos problema yra „kaip padaryti juslėmis suvokiamas tas jėgas, kurios pačios nėra juslinės? Kaip padaryti nematomą matomu tapyboje ar skulptūroje, arba negirdimą girdimu muzikoje?“ (Deleuze & Guattari 1994: 182).

 

Sigita Dackevičiūtė

Ramunė Staškevičiūtė

 


Literatūra:

  1. Deleuze, G., Guattari, F., 1994. What is Philosophy? New York: Columbia University Press.
  2. Gasquet, J., 1991. Cezanne: A Memoir with Conversations (Transl. Christopher Pemberton). London: Thames and Hudson.
  3. Deleuze, G., Guattari, F., 2005. A Thousand Plateaus. Capitalism and Schizophrenia (Translation and Foreword by Brian Massumi). Minneapolis: The University of Minnesota Press.
  4. Deleuze, G. 2003. Francis Bacon: the logic of sensation (Transl. Daniel W. Smith). London and New York: Continuum.

 

KRAUNASI ...