Parodos laikas: 2017 12 14 - 2018 01 12

Vieta: Galerija "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas)

 

Lapkričio 14 d. (ketvirtadienį) 18 val. galerijos "Meno parkas" (Rotušės a, 27, Kaunas) trečiojo aukšto ekspozicinėje erdvėje, vyks menininkės Laimos Drazdauskaitės parodos "Avarinis išėjimas" atidarymas. Kviečiame užsukti!

Parodos tema ir galerijos patalpa atkreipė mano dėmesį į tą ribą, kur realūs paviršiai tampa tapyba, o nutapyti - beveik „objektais“. Iš šios situacijos man beliko tik ieškoti „Avarinio išėjimo“ apniūkusiame danguje autobusu važiuojant į Šančius.  (L. Drazdauskaitė)

 

Apie ką bekalbėtume, kurioje vietoje bebūtume, Laima Drazdauskaitė permanentiškai susifokusavusi į tapybą. Kaip čia neprisiminsi prancūzų intelektualų (pvz., Michel Foucault), kurie prisilaikė idėjos, jog tapyba – atskira pažinimo ir mokslo sfera. Bet per tapybą, tokią „tylią“, dėl to idealią rašantiesiems mąstytojams discipliną, galima apmąstyti istoriją, filosofiją ir kt. Tapyba kaip mastelis – skamba gana renesansiškai, bet ir žaidybiškai.

Juk ne dažnai garbūs jubiliatai veja šalin retrospektyvias viso gyvenimo kūrybines dėliones ir pasirenka vieną viziją ar naratyvą, kuris keliauja su jais čia ir dabar, jei neįkyriai, tai įtaigiai priversdamas su juo, ką nors daryti.

Taip atsitiko ir šį kartą. Tik mums įprasta, kad Laima Drazdauskaitė keliauja miškais, laukais, ieško saulės, nutūpusios ant voratinklio, širšių lizdo ar tvoros, girdi bruzdančius ir zvimbiančius žemės grumstelių raizgalynėje vabzdžius. O dabar, prisiminusi parodinės erdvės uždarumą, aukštumą, susikertančių tiesių bėgimą dangun ir laužytas sienas, ji nusprendė, kad ir čia reikia surasti „atsarginį išėjimą“, sukurti tapybinę šviesą ir prisiderinti prie netradicinių plokštumų, „kur nėra patogu kabinti paveikslus“.

Normų nebuvimas, susikeitimai vietomis (anot tapytojos, ji akcentuoja tą ribą, kai realūs paviršiai tampa tapyba, o nutapyti – beveik objektais) ir visad estetizuotos įtampos, atoslūgiai ar didžios jėgos kelia sudurtines reikšmes tokioje objekto–tapybos parodoje.

Tos reikšmės atrandamos per įvairias technologijas: kartais užtenka sulenkto popieriaus, kad palietas spalvos kelias eitų grioveliu ilgėliau nei įprasta iki išdžiūvimo, kartais reikia balkonan įsibraunančios saulės ir lietaus, kad gamta pati nugludintų atspalvius ant paliktų medžiagų paviršių, o kartais pasiryžtama atsitiktinai užtiktus motyvus (sena lentynėlė bendrabutyje, studentų dekoruotas veidrodis ar durys su juostelėmis) ištapyti sausai, įsiskverbiant į jų materiją lyg brėžiant grafišką brūkšnį sekliame paviršiuje. Šie žaidybiniai atradimai turi savo taisykles, tai ne meistrystės pamokos ar savitikslis technikos išaukštinimas. Tapytojai svarbu, kad būtent technologija prakalbėtų, keltų asociacijas, mintis, ir čia grįžtame prie pradžios – ne tokia jau ir tyli ta tapyba, kai jos autorius žiūrovui kuria vis naujus potyrius, reikšmes ir santykius.

Kristina Budrytė-Genevičė

 

Paroda yra galerijos "Meno parkas" projekto "Kaunas LT" dalis.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija ir Kauno miesto savivaldybės programa "Iniciatyvos Kaunui".

KRAUNASI ...