Parodos laikas: 2020 01 10 - 25

Vieta: Galerija „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, 44279 Kaunas, Lietuva)

Agilė Mažonaitė. LAISVĖ

 

Agilė Mažonaitė. LAISVĖ

Laisvės alėja, Kaunas. Rekonstrukcijos / projekto laikotarpis 2016–2020.

 

Sausio 10 d. (penktadienį) 18 val., galerijos „Meno parkas“ pirmojo aukšto ekspozicinėje erdvėje vyks Agilės Mažonaitės parodos „Laisvė“ atidarymas. Tai fotoprojektas apie architektūrinę renovaciją, lyg viso žmogaus gyvenimo kelio alegoriją, atspindinčią nepertraukiamus pokyčius, sociumo raidą. Kviečiame apsilankyti!

Laisvės alėja yra centrinė miesto pėsčiųjų gatvė su žmonėms svarbiais simboliniais susitikimo/susikirtimo taškais, tokiais kaip Soboras, fontanas, Muzikinis teatras, Centrinis paštas. Išėjimas vienam „į miestą“, „į Laisvę“  -  tai galimybė pabūti tarp žmonių, bet ne su jais. Visi dalyvaujantieji yra tokie patys kaip tu/aš. Ši miesto erdvė ieško kontakto su mumis, kaip ir mes su ja.

Renovacija/atnaujinimas visada mainosi vietomis su irimu/susidėvėjimu. Tai nesibaigiantis procesas. Galutinio ir baigtinio rezultato niekada neįvyksta. Erdvės transformacija ją rekonstruojant atrodo drastiškai, nes vyksta greitai: tvoromis atitvertos atkarpos renovuojamose dalyse ir namų fasadai, suformavo grotuotas zonas/narvus, kurie dažnai keitė vietas. Tai atsirasdavo, tai išnykdavo praėjimai į leidžiamas/draudžiamas zonas. Kartais jie taip ir neužsiverdavo, netikėtai galėdavai įžengti ten, kur formaliai negalima ir smėliu nuklampoti toliau...

Pokyčių metu „Laisvė“ sudalinta. Viena dalis – erdvi, bet vietom išrausta  darbininkų, vienodom ryškiom uniformom, suvažiuojančių čia mašinomis ir paliekančių savo darbo metu atsitiktinių negyvųjų atributų – pilkų gatvės pagrindo plytelių, savo darbo įrankių ir asmeninių daiktų. Kita, suspausta ir atitverta – pilna pėsčiųjų. Įprasto kelio dalies izoliacija juos kreipia aplink, keičia maršrutą ir suteikia progą sutikti kitą (vietą, žmogų). Kertančiosios gatvės, praėjimų tamsumos ir durys įleidžia/išleidžia visus į bendrą srautą, į „Laisvę“ – atitvėrimų paverstą labirintu, su galimybe judėti visomis kryptimis, ieškoti praėjimo pro visus „plyšius“. Galėjai matyti, kaip tarp pertvarų nuo/prie tavęs tolsta ir artėja nepažįstamieji, kartais draugai ir artimieji. Susiaurėję praėjimai sutankina srautą, priverčia susispausti, priartėti. Įstumia į kito asmeninę erdvę.

Darbininkai ir pėstieji žiūrėdavo vieni į kitus taip ir nesuprasdami, kurie yra atskirtieji. Tiesiog vieni ėjo „dievo paliesta“ plastikine kelio danga*...

Čia susidūrė keli pasauliai: vidinis/išorinis, parodomasis/darbinis. Išorinių negyvųjų struktūrų išsidėstymas erdvėje veikia ir organizuoja gyvuosius, nors yra jų pačių sukurtas. Tarsi atspindintis vidinius ir išorinius viso sociumo ryšius.

 

*plastikinė kelio danga tarnavo per Popiežiaus vizitą Kaune 2018 m.

 

Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Eteris. 2020“ dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

KRAUNASI ...