mp

 

art15 citi_logo

 

Galerija "Meno parkas" praėjusiais metais pirmą kartą dalyvavo Londono šiuolaikinio meno mugėje ART14 London, kuri sulaukė virš 31000 lankytojų. Sėkmingas pasirodymas paskatino sugrįžti į šį miestą ir šiais metais.  Tam pritarė ir tarptautinė mugės dalyvių atrankos žiuri, teigiamai įvertinusi galerijos pateiktą projektą.  Kaip ir pernai, galerija "Meno parkas" vienintelė Lietuvos galerija dalyvaujanti šiame meno forume.  Šiemet mugėje dalyvauja 150 galerijų iš 40 pasaulio šalių. Mugės repertuare galerijos iš tokių vietų kaip Amanas, San Paulas, Niujorkas, Londonas, Amsterdamas, Stambulas, Berlynas ir kt.

Galerija „Meno parkas“, siekdama nuoseklumo, mugėje pristatys pernai sėkmingai reprezentuotų menininkų – Patricijos Gilytės ir Jono Gasiūno – kūrinius. Taip pat, šiemet „Meno parko“ stende eksponuojamos solidžios kolekcijos autoriai – Laisvydė Šalčiūtė, Laima Oržekauskienė bei Arvydas Žalpys. Galerijos stendo ekspozicijoje lankytojai galės susipažinti ne vien tik su menininkų kūriniais ir leidiniais apie menininkus –  ekspozicijoje bus pateikta videomedžiaga apie pristatomus menininkus, jų kūrinius, kūrybos procesą.

Kaip ir pernai, galerija „Meno parkas“ dalyvavo atskiros kategorijos – didelio formato skulptūrų, instaliacijų – konkurse. Ir šiemet vėl sulaukta sėkmės. Tarptautinė žiuri  atrinko Kęstučio Svirnelio instaliaciją "Consume“ (2014), kuri bus eksponuojama viename iš centrinių mugės pasažų.

Tad tikimasi svaraus Lietuvos šiuolaikinio meno atstovavimo šiame pasauliniame forume.

 

Informacija apie ART15 London http://www.artfairslondon.com/

 

Galerijos "Meno parkas" dalyvavimą mugėje dalinai finansuoja

Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė

 

Vieta: Olympia ekspozicijų centras (Olympia Way, Hammersmith Road, London, W14 8UX)

Renginio laikas: 2015 05 21 - 23


Jonas Gasiūnas

 

Prisiminimai sufantastina realiai vykusius įvykius ir taip juos nukenksmina. Savo kūryboje aš dažnai permąstau praeitį. Permąstymo metodas primena žmogaus, patyrusio amneziją, elgesį. Jis bando prisiminti, tačiau atmintis sugrįžta kaip nujaučiama ateitis. Tikrovė taip ir lieka nepažini ir apgaulinga. Kartais ji atsiskleidžia kaip grėsminga praeities šmėkla.

Motyvus paveikslams imu iš įvairių šaltinių: iš archyvinių, reportažinių nuotraukų, randamų spaudoje, kino, TV filmų kadrų. Kurdamas (komponuodamas) paveikslus, remiuosi kinematografine vaizdo struktūra. Žiūrovas, analizuodamas paveikslus, tūrėtų pajausti, kad dūminis piešinys „praplaukia“ jų paviršiumi, statišku palikdamas tik foną. Toks paveikslo struktūros iškojimas taip pat gali priminti animaciniuose filmuose naudojamą techniką, kai ant spalvoto paviršiaus uždedama perregima plėvė su nupieštu vaizdu.

Aš ilgai ieškojau būdų, kaip vaizduojant konkrečius pavidalus teigti, kad jų iš tikrųjų nėra. Tuo norėjau įteisinti savo skepticizmą objektyvaus realybės pažinimo atžvilgiu. Tam tiko dūminis piešinys, kurį reikia suvokti kaip fikciją. Pašalinus jį nuo paveikslo paviršiaus lieka tik spalvinis informacinis kodas, kuris tik iš dalies atspindi realybę, bet pabrėžia žmogiško pažinimo ribotumą.

Įdėjų savo paveikslams neieškau, jos pačios lenda man į galvą paprasčiausiai gyvenant. Rankų darbą mėgstu, nes jis duoda daugiau laiko pamąstyti. Naudojuosi subkultūra – perkuriu tai, kas jau sukurta. Nes jaučiu, kad tai, kas pasakyta, yra pasakyta, pavaizduota, sukurta nepakankamai.

Pranešimai mano darbuose dažnai sukonstruoti remiantis aštriomis socialinėmis ar egzistencinėmis situacijomis, vaizduojami personažai ar objektai tarsi begarsėje vakuuminėje erdvėje, kuri iš dalies yra izoliuota. 

Kūrinio suvokėjas individualiai turi ieškoti komunikacijos būdų su jais. Kad jam būtų lengviau, didelį dėmesį skiriu paveikslų pavadinimams. Vienas iš jų, paaiškinantis mano kūrybos strategiją, skamba taip:

 

"Užrašyk ant skafandro stiklo savo vardą – aš negirdžiu tavęs."


Laisvydė Šalčiūtė "Sekretai"

 

Tai fotografijų ciklas, kuriame tyrinėju žmogaus žvilgsnį, jo kuriamas įtampas ir santykių transformacijas. Permąstau ir akcentuoju žvilgsnio galią subjektą paversti objektu, o objektą – subjektu.

Kaip pagrindinę meninę išraiškos priemonę naudodama vandenį (tobuliausią meilės simbolį, anot okeanografo Ž. Kusto), šiame fotografijų cikle transformuoju tradicinius žvilgsnio galios santykius. Stebiu kaip vyro fotografo žvilgsnis pro foto objektyvą reprezentuoja moters kūną, jį savotiškai sukonstruodamas / iškonstruodamas ir paversdamas žaidimų aikštele savo fantazijoms.

Pati fotografuodama permąstau subjekto vietą dvigubame matymo ir žvilgsnio mechanizme, akcentuoju momentą, kai pats subjektas, disponuojantis foto objektyvo galia, tampa stebimas ir iš šalies, ir iš savo stebimo objekto pusės – iš išorės ir iš vidaus – ir taip tarsi praranda galios persvarą ir pats tampa objektu.

Laisvyde Šalčiutė “Sekretai”

 

Laisvydės Šalčiūtės “Sekretai” – tai vaikystės žaidimo transformacija į suaugusiųjų paslaptis. “Sekretas” – tai stiklo šuke prispausta gėlių kompozicija, užpilta žemėmis. Svarbus ne pats vaizdas, o tai, kad jis slaptas. Šia paslaptimi galima pasidalyti tik su geriausia drauge. Paslapties patikėjimas ir (ne)išsaugojimas kuria magišką “sekretų” galią. Atidengdama svetimam žvilgsniui patikėtą paslaptį, apnuogini jos saugotoją ir save.

Sekreto struktūrą Laisvydė perkelia į savo fotografijas. Rastus fotografinius moterų atvaizdus menininkė frgmentuoja ir “slepia” po vandeniu ir stiklu. Pažeižiamiausios kūno dalys tampa tais mirusiais žiedais, kuriuos iš atminties tamsos ištraukia žiūrovo žvilgsnis. Slapčia pamatytas vaizdas trikdo, tačiau kartu atveria pasąmonės mechanizmus, kuriuos geriausiai atskleidžia mitologiniai vaizdiniai.

Įžengus į salę žiūrovą perveria Medūzos žvilgsnis ir jis suakmenėja. Nors iš fotografijų žvelgiančios moterys negąsdina gyvačių plaukais, stingdo akistata su tuo, kas viešumoje slepiama. Nepridengtas intymumas kvestionuoja žvilgsnio galią – išviešinta paslaptis nebenaudojama šantažui. Sudaiktintas moters kūnas tampa ne malonumo, o neaiškios grėsmės šaltiniu. Pats tapęs stebėtoju, paverčia mus, žiūrovus, savo objektais. Atsuka vujaristiniam žvilgniui veidrodį. Medūzos galva atskiriama ne tik nuo kūno, bet ir nuo Atėnės skydo.

Niekas nėra apsaugotas nuo žudančio žvilgsnio.

Laima Kreivytė apie parodą “Sekretai”


Patricija Gilytė "tri - galaxian L4116"

 

Sukurtos šešios nuotraukos ir garso kompozicijos. Garsas papildo vaizdą, sukurdamas atitinkamą nuotaiką bei suteikdamas dar daugiau prasmių. Garso įrašai panaudoti iš originalaus filmo garso takelio. Fotografijos ir garso įrašų sinteze vizualizuojama tai, ko filme nėra. Instaliacija – nežinomasis, kuris garse girdimas, bet vizualiai neprieinamas.
Šilumos, šviesos ir mobilumo trilogija – bandymas vizualiai aprėpti planetos istoriją iš trijų skirtingų laiko bei erdvės perspektyvų.
Vizualų pasakojimą sudaro atskiri šviečiantys taškai (žvakutės), grandimis bei eilutėmis susijungiantys į asociatyviai suvokiamus vaizdatinklius. Kiekvienas šviesos taškas gali reikšti tiek trapią žmogišką būtį, tiek vienišo lango šviesą – taškai susijungia į visumą, palikdami stebėtojui asmeninę vyksmo skaitymo ir interpretavimo laisvę.
Tačiau ne vien žvilgsnio perspektyva, bet ir atstumo nustatymas lemia, ar atskirą tašką žiūrovas suvoks kaip didesnės visumos dalį, nutoldamas nuo pastato, upės, gatvės ar miesto asociacinės grandinės ir pakildamas į planetos bei galaktikų lygmenį; ar jis suvoks šviesos judėjimą kaip pasakojimą laike, atsekdamas istorinius įvykius, karų, fejeverkų, miestų elektrifikavimo istoriją, kaip erdvę laike, kada atskiri plotai sušvinta ir užgęsta tarsi atkartodami praeities epochų, kultūrų ar tiesiog tam tikrų miesto kvartalų sužydėjimą ir sunykimą.
Šiuo darbu nesiekiama moksline patirtimi ar tiksliais matais nusakomo objektyvumo. Įkvėpimo šaltinis slypi pačioje suvokimo bei skaitymo būdų įvairovėje. Vizualią įtaką padarė fototaršą iliustruojanti vaizdinė medžiaga, satelitinės nuotraukos bei žemėlapiai.
Darbas sukurtas Austrijoje, buvusiame Linco miesto tabako fabrike, menininkei dalyvaujant tarptautinio CreArt projekto finansuojamoje artist-in-residence programoje Salzamt institucijoje Lince.
Šviesos lauką sudarė 98 horizontaliai ir 42 vertikaliai išdėstytos eilės, panaudota 4116 vaškinių žvakučių, kiekvienos žvakutės vidutiniška degimo trukmė 4 valandos.

 

Meninis bendradarbis: Andreas Kepplinger, Lincas, Austrija (fotografija, projekto dokumentavimas).

Garso dizainas yra sukurtas bendradarbiaujant su Andreas Usenbenz, Ulmas, Vokietija.


Laima Oržekauskienė

ARTUMAS, ESTETIKA, ETIKA

 

Panašios temos darbus Laimos Oržekaus-kienės kūryboje kartais skiria dešimtmetis. Menininkės didysis naratyvas kartojasi spi-rale, kaskart pasiekdamas vis stipresnį, vis labiau sukrečiantį atvirumą ir aiškumą. Šie trys kūriniai – itin asmeniško išgyvenimo išraiška, susijusi su filosofiniais būties klausimais ir sprendimų etika. Šie kūriniai nekal-ba visiems bendra ir lengvai suprantama fraze. Vietoj juoda ir balta – vienintelės tiesos – juose dominuoja juoda ir raudona kaip aistra ir skausmas, arba balta ir pilka, rusva, gelsva ir melsva kaip subtilus santykių niuansas, kurio nepažįsta teisieji ir kategoriškieji.

Dabarties filosofai sako, kad dauguma šiuolaikinių žmonių gyvena užvaldyti ratio prin-cipo ir iš jo kylančio sekuliarumo. Filosofinius prasmės, buvimo pasaulyje ir nebūties, laikinumo ir amžinumo arba išėjimo klausimus toks žmogus nesąmoningai stengiasi nuo savęs atstumti. Šiuolaikinis menas toks įvairus, kad ir jame galima apsieiti vien tik su ratio  ir be didelių filosofinių ar etinių klaustukų. Svarstant tokiame kontekste, Laimą Or-žekauskienę tenka vadinti klasikinio tipo kūrėja, dar beveik moderniste, kalbančia šiuo-laikinio meno kalba. „Draperija“ (I–IV, 2005), „Drabužis“ (2007), „Paminklas. Užmerk akis“ (1996) – tai kūriniai, kuriuose menininkė kalba kūno ir audinio kalbų junginiu. Ji gilinasi į sunkius pamatinius klausimus, juos reflektuoja, apmąsto, jungia su asmenine jausmine patirtimi ir išgyvenimu. Analitiškumas ir intuicija čia visada greta. Kūrybos procese kaž-kuris iš šių pažinimo būdų įsivyrauja, ir rezultatas būna nevienodai iškalbingas. Objekte „Paminklas. Užmerk akis“ veido, kaip pomirtinės kaukės, varijavimas adymo technika vis dėlto nepanaikina šalto antkapio įspūdžio, nors šio tekstilinio objekto pirmavaizdžiu buvo paveldėtas rankdarbis, pergyvenęs artimiausią žmogų. Vėlesnis kūrinys mirties tema – ciklas „Draperijos“ – paremtas kita atsiskyrimo, išėjimo temos briauna. Tai ne riba, ne uždanga, o skausminga atodanga. „Draperijų“ cikle mirties pojūtis atviras, ryškus, o tragedija perteikta keliais vaizdo sluoksniais. Ornamentas žilpina akis raudonumu. Jo sandara dinamiškai kinta ir irsta, draperijai glaudžiantis prie kūno. Akis lengvai atpažįsta už ornamentuotos draperijos esant vyrišką kūną. Fotografuotas vaizdas stipriai priešta-rauja įprastam vyriškumo kanonui. Kūnas dar tvirtas, bet pasyvus ir bejėgis, įspraustas horizontaliame formato stačiakampyje lyg atvirame karste. Neišvengiamybės naratyvas šiame kūrinyje sukrečia, kaip tikrovėje gali sukrėsti artimo draugo mirtis.

Stiprų įspūdį daro ne tik patys Laimos Oržekauskienės kūriniai, kaip prasmingi artefak-tai, bet ir menininkės etinė pozicija. Atvirumo, estetiškumo ir etiškumo derinys meni-ninkės kūryboje ypatingas. Atviri nuogi kūnai čia niekada nespinduliuoja nei brutalios prozos, nei nuglaistytos poezijos. Atviri, nuogi, žemiški ir labai tikri – tokia Laimos Orže-kauskienės sukurta estetinė realybė. Kiekvienu nauju kūriniu ji vis tikslina savo ir žiūrovo etinės realybės pajautą.

Rasa Andriušytė-Žukienė


Kęstutis Svirnelis "Consume"

 

Primarily the work was created and presented in ordinary shopping mall. The place which is played by the principles of purchase and sell. The ideas of capitalism, sale, radical production and extreme purchase are being mixed and emphasized in order to state a question - why happening what is happening?

For that reason we need to contemplate on the sensitive, living and breathing shopping sprout, or if preffered, icon.

 
KRAUNASI ...