KAUNAS MENE. Kalbėjimasis.

 

5-ą kartą įvykęs šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“ kvietė įsitraukti į tarpdisciplininio meno renginius, pulsuosiančius Kauno mieste. Šių metų festivalio koncepcija – „Kalbėjimasis“. Koncepcija atspindi menininkų iš skirtingų šalių kontingentą, svarbiausia – alternatyvią meno kalbą ir jos daugelį „kalbėjimo būdų“, vartojant įvairias šiuolaikinio meno medijas (fotografiją, instaliacijas, videodarbus, grafiką, performansus...). Festivalis „Kaunas mene. Kalbėjimasis“ vyks galerijoje „Meno parkas“, Kauno fotografijos galerijoje, galerijoje „MJ studija“, Rotušės aikštėje, „Fluxus ministerijoje“, bare „B. O.“ ir dvejiems mėnesiams (gegužės 31 – liepos 31) okupavo šiuolaikinio meno renginiais bei parodų atidarymais. Festivalio metu buvo pristatyti personaliniai menininkų projektai, kuratoriniai projektai ir tarptautiniai šiuolaikinio meno projektai iš Australijos, Bulgarijos, Estijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Vokietijos ir, žinoma, Lietuvos.

 

Gegužės 31 d. galerijoje "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas) buvo atidaryta viena iš tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio "Kaunas mene. Kalbėjimasis" startinių parodų - Jūratės Rekevičiūtės (LT) "Dalintis. Patinka".

Naujame, šių metų pavasario, grafikės Jūratės Rekevičiūtės darbų cikle "Dalintis. Patinka" - feisbukas. Grafinės pranešimų džiunglės. Painiava akims ir protui: kas su kuo ir kuo dalinasi? Atrodo kad visi su visais ir tuo pat metu su niekuo. Arba kiekvienas su savimi. Iliuzijos, kad bendraujame. Iliuzijos, kad kažką duodame. Apgaulė, kad kažką gauname. O gal gi -ne? Gal vyro, moters, ir anonimo no name pasakojama jausmų, jausmelių, mažų nuotykių, šlovės, populiarumo istorija tai paneigia? Gal tai ir yra tikrasis pasaulis, tikrieji jausmai, tikrasis gyvenimas? Lai kiekvienas spręndžia pagal savo sugedimo lygį. :)

Parodoje eksponuojama Ričardo Rickevičiaus vaizdo projekcija “Me”. Iš nebylaus ekrano menininkė Jūratė Rekevičiūtė emocijų riksmu bendrauja su parodos žiūrovais.

 

Gegužės 31 d. galerijoje "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas) buvo pirmą kartą Lietuvoje rodomas Arvydo Baryso dokumentinis filmas "Formos ir šviesos estetas" apie išeivijos menininką Algimantą Kezį (USA) iš filmų ciklo "Žymiausi pasaulio lietuviai".

Maždaug prieš 7 metus apsilankęs pirmą kartą Amerikoje, A. Barysas, pasak jo, tiesiog įsimylėjo šią šalį ir jos lietuvius. „Įspūdis buvo nepaprastas, - prisiminimus iš savo pirmojo apsilankymo pasakoja jis. - Iš pažiūros tie žmonės - visiškai kitokie negu lietuviai Lietuvoje. Net sunku pasakyti, kame tas skirtumas - laikysenoje, išvaizdoje ar dar kažkur. Tačiau juos vienija tai, kad visi tiesiog puikiai, o kai kurie netgi labai senoviškai kalba lietuviškai. Lietuvoje kai kurie jų dialektai jau nebeišlikę. Tai mane užbūrė ir sužavėjo."

Taip „užburtas ir sužavėtas" režisierius sugrįžo į Lietuvą, o neilgai trukus nusprendė statyti filmų seriją „Žymiausi pasaulio lietuviai" - apie žmones, kurie garsūs Amerikoje bei pasaulyje, tačiau apie kuriuos mažai žinoma Lietuvoje.

Pasidairius, kas rašoma apie režisierių A. Barysą, į akis krito, kad visur jis pristatomas kaip ypatingas lietuvių kultūros puoselėtojas bei propaguotojas. Tikras dokumentinio žanro maestro A. Barysas yra sukūręs daugiau kaip 60 dokumentinių filmų, kuriuose išskirtinį dėmesį skiria Lietuvos kultūrai bei paveldo išsaugojimui.

Paklaustas, ką pamatys atėjęs į filmo peržiūrą A. Kezio gerbėjas, A. Barysas atsako, kad šioje juostoje pasakojama apie savitą ir prasmingą fotomenininko gyvenimo kelią. Jo pasitraukimą iš Lietuvos, sudėtingą kelią į Ameriką, pasirinktą kunigo profesiją ir fotografijos atėjimą į jo gyvenimą.

„Mūsų filmai, nors ir dokumentiniai, toli gražu nėra paprastas interviu ar reportažas, - kūrybinės virtuvės paslaptimis dalijosi A. Barysas. - Kiekvieną žmogų mes filmuojame keliolika kartų, įvairiomis sąlygomis, įvairiose situacijose. Štai Algimantą mes filmavome Amerikoje, jo namuose, paskui Lietuvoje, jo gimtinėje Vištytyje, paskui ir vėl Čikagoje, jo kūrybinėse dirbtuvėse ir t.t. Dėl to mums kartais tiesiog būtinas laiko tarpas ir galimybė susitikti su savo herojumi po metų ar kelių. Todėl mes taip dažnai dabar lankomės Amerikoje."

Visi, kas susipažinę su A. Baryso kūryba, pripažįsta, kad išskirtine ją daro visuose darbuose jaučiama didžiulė meilė Lietuvai. Nesvarbu, ką befilmuotų šis menininkas, jo prisilietimas prie Lietuvos visuomet ypatingas ir be galo švelnus. Todėl net nenustembi, kad, paklaustas apie pagrindinį savo kūrybos tikslą, jis nekalba apie festivalius, apdovanojimus ar globalų pripažinimą, o atsako labai paprastai - „noriu išsaugoti Lietuvą".

Audronė SIMANONYTĖ

 

Gegužės 31 d. 18:00 val. Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a. 1/ Vilniaus g. 2, Kaunas) buvo atidaryta viena iš startinių šiuolaikinio meno festivalio "Kaunas mene. Kalbėjimasis" parodų Juliusz Sokołowski "Dangus virš Varšuvos".

DANGUS VIRŠ VARŠUVOS

Juliusz Sokołowski sako, kad kuria tiek Lenkijos fotografijos „paribėse“, tiek, apskritai, viso meno „paribėse“. Fotografuoja periferijas. Visuomenę: kalines, cirkininkus (ciklai iš 90-ųjų metų II p.) arba savo miestą: vietoj puikių, reprezentacinių parkų ir gatvių - šiluminės elektrinės apylinkes, geležinkelio sandėlius, metro tunelius. Fotografuoja architektūrą, mieliausiai puikios architektūros pavyzdžius, įdomiausius architektūrinius sprendimus savame mieste. Tai „Gazeta Wyborzca“ leidėjo Agory namas, tai Varšuvos universiteto pastatas, tai naujosios biržos pastatas šalia senojo Partijos pastato, Lenkijos jungtinės darbininkų partijos buveinės, ultra šiuolaikinio biuro Topaz pastatas, prekybos centro „Panorama“ pastatas... Tai nedideli statybų fragmentai, pakraščiai. Ir dangaus lopiniai.

Jo darbus (fotografijas) žino milijonai varšuviečių ir svečių, nes jie buvo parodyti Varšuvoje ant Kultūros ir technikos rūmų fasado 2001 m. Sokołowski buvo vienas iš šios idėjos autorius, kuratorius ir vienas iš šios neeilinės parodos dalyvių. Sokołowski taip pat buvo vienas iš internetinio portalo „Latarnik“, bei draugijos „Latarnik koalicija“ bendrakūrėjų, perkančios jaunų fotografų darbus, tarp kurių Anete Grzeszykowska ir Jan Smage, kurie šiandien yra šalies ir pasaulinio garso fotografijos žvaigždės.

J. Sokołowski veda taip vadinamus „kultinius užsiėmimus“ Varšuvos universitete, mokslina jaunąją fotografų kartą, įgaunančią vis didesnį pripažinimą šalyje ir užsienyje.

Visa tai nekeičia fakto, kad jis pats ir toliau lieka šešėlyje, kažkur „paribyje“. Nežinomas fotografijos meistras arba, jei žinomas, tai tik iš to, ką apie jį kažkur girdėjom . Žinomas iš pasakojimų.

Eksponuoja savo darbus labai retai, o paroda šiuolaikiniame meno festivalyje „Kaunas mene“ - viena iš pirmųjų jo apžvalginių parodų už savo šalies sienų.

Festivalyje „Kaunas mene. Kalbėjimasis“ pristatomoje parodoje „Dangus virš Varšuvos“ rodomos fotografijos iš keleto pastaraisiais metais J. Sokołowski sukurtų darbų ciklų.

Svarbiausią ekspozicijos dalį sudaro darbai iš ciklo „Dangus“. Didelio formato fotografijose pristatomi puikiausių Varšuvos architektūrinių realizacijų fragmentai, fotografijos, kuriose autorius neskiria dėmesio viso pastato architektūrai. Jis fiksuoja detales: stogo kraštą, pastato perdangą. Ciklą sudaro 9 fotogramos „Stogo kraštas ir dangus“, 3 Vyslos krantų panoramos ir iš 3 dalių susidedantis Topaz pastato „portretas“.

Visi kūriniai priklauso „Jems“ (architektūros dirbtuvės) kolekcijai. Fotografijos įrėmintos grubiuose mediniuose rėmuose su grūdintu stiklu.

Visi darbai parodo Varšuvos užkampius (net jei juose ir gerai žinomi architektūriniai objektai) ir panoramas.

Eksponuojamos 4 panoraminės nuotraukos, pavadinimu „Varšuvos miestas“, 4 didelio formato kūriniai iš ciklo „Varšuvos miestas“ ir triptikas „Varšuvos filtrai“.

Parodos kuratorius Krzysztof Stanislawski

 

Gegužės 31 d. galerijoje "MJ studija" (Rotušės a. 1, Kaunas) buvo atidaryta išeivijos menininko Algimanto Kezio fotografijų paroda "Pasaulio mugės bei žmogus ir jo pasaulis".

Algimantas Kezys. Jo pristatyti nereikia. Dauguma jį pažįsta kaip fotografijos meistrą, tačiau jo veikla yra daug platesnė. Kezys – menotyrininkas, rašytojas, teologas, filosofas, knygų leidėjas, parodų organizatorius, dokumentinių filmų kūrėjas.

FOTOMENININKAS. Ar kas nors yra matęs A. Kezį vaikštantį su fotoaparatu? Nustebčiau, jeigu kas atsakytų – taip. Kada jis fotografuoja, kokiu fotoaparatu – paslaptis.

Meilė fotografijai gimė dar jam būnant studentu, apie 1958 m., o 1964-aisiais jis jau pradėjo savo fotoparodų maratoną, kuris nesibaigia ir šiomis dienomis. Žinomu Kezys tapo 1965 m., kai Art Institute of Chicago buvo surengta jo asmeninė paroda. Nuo tada jo fotoparodos rengtos daugelyje Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Europos muziejų ir parodų salių, jo fotografijas spausdina žymiausi pasaulio leidiniai.

„Mano kelias – tai lyg kokio keliauninko, kurį žavi saulėlydžiai, šešėliai, atspindžiai, kartais ir veidai. Savo nuotraukose nieko nebandau įrodinėti, nieko nereklamuoju, tik dalinuosi džiaugsmu, kad atradau grožio spindulį kurioje nors žemės kertėje”, – apie savo kūrybą kalba Algimantas.

Per dešimtmečius A. Kezio kūryba kito tiek formos, tiek tematikos požiūriu. Jo darbai išsiskiria filosofiškumu, kiekviename savo darbe jis stengiasi išsakyti požiūrį į aplinką, ieško atsakymų į amžinuosius žmogaus egzistencijos klausimus. Jo fotografijos pasižymi formos ir turinio harmonija, apgalvota kompozicija. Kezys fotografijai pirmiausia kelia estetinius reikalavimus.

DOKUMENTINIŲ FILMŲ KŪRĖJAS. Ar kas dar mena Algimantą – dokumentinių filmų kūrėją? Jo kurtuose dokumentiniuose filmuose – lietuvių išeivių istorija. Autobiografinėje knygoje menininkas prisimena, kad pirmasis apie būtinybę kurti dokumentinius filmus apie lietuvių išeivių veiklą prabilo tuometis „Draugo” kultūrinio priedo redaktorius, poetas Kazys Bradūnas. Tiesa, dokumentinių filmų Kezys jau seniai nebekuria, bet kad ta veikla buvo, pamiršti negalima. Esu įsitikinusi, kad jo sukurtuose filmuose įprasminta išeivijos visuomeninė ir kultūrinė veikla – lobis, neįkainojama medžiaga istorikams, išeivijos kultūros tyrinėtojams. Prieš daugiau nei keturis dešimtmečius kurti filmai primena skautų stovyklas, teatrinių sambūrių spektaklių akimirkas, pristato asmenybes.

PARODOS. Dar viena Algimanto veiklos sritis – lietuvių meno Amerikoje puoselėjimas. Ilgus metus vadovaudamas Jaunimo centrui, kaip jis pats kažkada sakė, negalėjo žiūrėti į tuščias sienas, todėl ir dalyvavo rengiant savo asmenines ir daugelio kitų menininkų parodas.

1980 m. Kezys įkūrė „Galeriją”. Daugelis dar mena šį gyvybingą tautiečių traukos centrą Stickney miestelyje (4317 S. Wisconsin Ave., Stickney, IL 60610), kur buvo surengta ne viena paroda, vykdavo susitikimai, diskusijos. „Galerija” dar veikia, tačiau nebėra čia triukšmingų vakarų ir susibūrimų, daug mažiau užsuka ir svečių. Tačiau atvykęs į „Galeriją” dar jauti jos pulsavimą. Reikia pasakyti, kad Kezys anksti suprato archyvavimo reikšmę. Ir tai nebuvo rūpestis tik savais darbais. Kezio sumanymu 1966 m. Čikagoje įsteigtas Lietuvių fotoarchyvas (dab. Stasio Budrio archyvas), kuriam iki 2002 m. jis ir vadovavo. Džiugu matyti, kad į jį rinkti mokslinės medžiagos atvyksta ir mokslininkai iš Lietuvos.

LEIDYBA. Kai prieš porą savaičių lankiausi pas Algimantą, jis pasidžiaugė – išėjo jo 120-oji knyga! Paklaustas, kaip jis suspėja tiek daug aprėpti, Algimantas juokiasi: ,,Domėkis savo veikla, kad ir kokia kukli ji būtų, svarbiausia, kad būtų tikrai tavo ir turėtų aiškią kryptį į gėrį, meilę ir dangiškąją išmintį. Tada ir gyvenimo klystkeliai bei klaidūs aplinkkeliai išsitiesins ir taps kelrodžiais tikrosios laimės link.”

Laima Apanavičienė

 

Birželio 6 d. bare "B. O." (Muitinės g. 9, Kaunas) vyko Grégoire Fabvre (FR) filmo "Passara" premjera, o birželio 29 16:00 val. bei liepos 11, 18 ir 25 17:00 val. filmo peržiūros persikėlė į galeriją "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas).

REZIUMĖ 1: Barankosas yra mažas portugalų kaimelis ant Estremadūro ir Andalūzijos regionų sienos. Jame gyvena tiek ispanai, tiek portugalai, kalbantys dialektu, kuriame sumišę abiejų kalbų žodžiai. Nepaisant geografinės padėties ir istorijos, šie gyventojai niekuomet nebuvo užsidarę uždaros bendruomenės identitete. Priešingai, Barankosas yra atsivėrimo ir pasipriešinimo modelis. XX a. bėgyje jo gyventojai priešinosi Salazaro ir Franco režimams: nevengdami kontrabandos, slėpdami persekiojamus respublikonus ir saugodami netipišką koridos tradiciją – tikrąjį jų dvigubo identiteto simbolį.

REZIUMĖ 2: „Passara“ nukelia mus į susitikimą su nepalenkiamu miesteliu – Barankosu ir su barankosiečiais, savitu anklavu tarp Ispanijos ir Portugalijos. Istorija panoro, kad barankosiečiai nieko nedarytų taip, kaip kiti, ir kad šis „kaip niekieno kito“ taptų jų laimės būti bei pavydėtinos harmonijos paslaptimi. Siekdamas perteikti šį meną gyventi, savo filmo siužetą Grégoire‘as Fabvre‘as koncentruoja apie kaimelio šventę, kurios kulminacija yra netipiška korida su mediniais, pakopomis sustatytais suolais, iškylančiais apie centrinę aikštę per kelias valandas ir su smėlio arena, kurios pagrindas išskirstomas kastuvais. Tačiau tikroji filmo tema pasakoja apie ritualų pastovumą, apie jų galią sutelkti bendruomenę, leidžiant jai išlikti savimi, be baimės žvelgiant į praeinančius laikotarpius ir ramiai laikantis ateinančių laikų akivaizdoje.        

REZIUMĖ 3: 2009 m. ir 2010 m. rugpjūtį Grégoire‘as Fabvre‘as pasiėmė kamerą bei garso aparatūrą ir išvyko į Portugaliją filmuoti vieno išskirtinio reiškinio bei kito, jam priešingo pavyzdžio. Pirmasis yra Katalonijos ispanų pavyzdys, kur dėl diskutuotinų, su identitetu susijusių priežasčių draudžiama korida. O priešingas pavyzdys – Barankosas ir 2000 jo gyventojų, įsikūrusių ant Ispanijos sienos, kurių specifiškumą išreiškia savita korida ir buliaus mirtis. Ji uždrausta visur už Portugalijos ribų, tačiau čia yra legali po dešimtmečius trukusio tariamo nelegalumo ir visų tebėra priimama. Bandydamas atsakyti į klausimą „kaip ir kodėl barankosiečiai nukauna bulių tokiu būdu“?, filmas „Passara“ toli peržengia anekdotinės istorijos ribas ar paprastą pasakojimą apie koridą. Tradicijos izoliuotumas čia atsiskleidžia ir per atskirą buliaus porūšį - Barankoso bulių, gimusį tarp Andalūzijos, Estremadūro ir Alentecho, ir per išryškinamas šios koridos priežastis, kurias pateisina tam tikros savos istorijos užgaidos. Šis tikslus, detalus, išraiškingų vaizdų kupinas dokumentinis filmas išryškina vienos bendruomenės originalumą, o nufilmuotų interviu dėka jis tampa dar ir pačių barankosiečių susikurtu autoportretu. Tuo būdu filmas atveria giliausias bulių kovų prasmes: jų įsišaknijimą populiarioje kultūrinėje praktikoje ir per tai – jų universalumą“.

Jacques Durand

 

Grégoire Fabvre

Gimė 1979 m. Monpeljė. Įgijo scenos menų diplomą Paulio-Valéry universitete, Monpeljė ir režisūros specialybės magistro laipsnį Tulūzos Aukštojoje audiovizualinėje mokykloje.

Dokumentikos pastatymai: Aplink Jautį / Bulių (2002), Periferija (2007), Rablė visais pojūčiais (2008, 4 x 52 min), Pedro prisiminimai / atmintis (2010, 3 x 60 min) ir Passara (2010).

Vertė Violeta Krištopaitytė

 

Gegužės 31 d. galerijoje "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas) buvo pristatytas projektas VIDEOHOLICA 2011 SPECIALUS RINKINYS, kuris birželio10 d. persikelė į Rorušės aikštę, kavinės "Skliautas" lauko ekraną, ir jame svečiavosi iki liepos 8 d..

Specialus tarptautinio videomeno festivalio “Videoholica 2011” rinkinys yra kitas geriausių videomenininkų ir jų kūrinių, kurie buvo apdovanoti tarptautinės 4-o festivalio komisijos, skerspjūvis. “Videoholica 2011” komisijos nariai: Cohn Drennan (Dalasas, JAV), Adelina Popnedeleva (Sofija, Bulgarija), Floriane Davin (Rennes, Prancūzija), Mariyana Hristova (Varna, Bulgarija), Simon Guiochet (Rennes, Prancūzija), Isabelle Henrion (Rennes, Prancūzija) and Celia Eid (Brazilija / Prancūzija).

“Videoholica 2011” rinkinys pristato 17 videodarbų, sukurtų per 2008 – 2011, kuriame dominuoja menininkai iš Europos, tačiau stipriai dalyvauja ir videokūrėjai iš Azijos.

“Videoholica 2011 specialus rinkinys” yra skirtas pristatyti autoriams, kurie nesitaiksto su vien tik realybės įrašymu, net tais atvejais, kai iš pirmo žvilgsnio, menininkas, atrodo, tik tai ir daro. Šių dienų siužetai videodarbuose analizuoja asmenybės suvienodėjimą ir toksifikaciją kontrastui su pasyvia realybe; poezijos derinimą su žmogaus pastangų įtampa; spalvos – prarastos ir vaizdo suspaudimu perkurtos. Nesvarbu, ar jie megaujasi lakoniškumu ar daugiakalbiškumu, kaip įsitikinimu, menininkai ištraukia sukrečiančią ir besikeičiančią kūrybinę jėgą iš netikėtų kūrybinės situacijos aplinkybių - beveik prilygstančių mirčiai arba kiekvienos dienos chaosui. Videomenininkai atskleidžia solidų įmantrių vaizdų ir įsivaizduojamumo balansą simuliatyvioj judančių vaizdų nerealybėje - savo kūrybos subjektą. Šis menininkų pavyzdys tiria matomus ir numatomus limitus siekyje racionalizuoti, ko mes ilgimės už tuščio agresyvios medijos kultūros vaizdingumo.

Neno Belchev

Pavlina Mladenova

 

Birželio 12 d. galerijoje "Meno parkas" (Rotušės a. 27 , Kaunas) buvo pristatytas projektas "Kaip atsiranda...", o birželio 20 d. persikėlė į rotušės aikštėje esantį kavinės "Skliautas" lauko ekraną ir jame svečiavosi iki liepos 8 d.

Projektas KAIP ATSIRANDA...

Menininkai apie kūrinių gimimą.

22 menininkų videodarbai kviečia sudalyvauti sesijose, skirtose plėtoti kūrimo ir / ar meniškumo požiūrius. Visi šie filmai - kaip serijos „gyvų paveikslų“, siekiant supažindinti su kūrybinės išraiškos procesų įvairove...

Tokiu būdu, iš menininko pozicijos, mes dalyvausime meno kūrime... jokių interviu ar komentarų...

Tai padaryti aš patikiu kamerą menininkams, kurių praktika mane jaudina neribotos serijos perspektyvoje... padaryta... per susitikimus čia ir ten...

Visų metų filmai kaip kolekcija bus suvienyta DVD rinkinyje ir platinama parodoje ar knygynuose.

Kuratorė Catherine Guilbot

 

Menininkai: Veronique Aubouy (FR), Ludovic Bastide (FR), Jerome Bauduin (FR), Abdelkader Benchamma (FR), David Blondel, Jennifer Brial (FR), David Brunel (FR), Jeremy Damien (FR), Lynda Deleurence (FR), Antoine Deschamps (FR), Julien Francioli (FR), Alexandre Gerard (FR), Frédéric Khodja (FR), Suzy Lelièvre (FR), Daniel Levy (FR), Didier Ben Loulou (IL), Mylène Malberti (FR), Nicolas Pene (FR), Laurent Prexl (FR), Bertrand Rigaux (FR), Cecile Straumann (FR), Remi Tamain (FR), Caroline Tapernoux (FR), Virginie Trastour (FR).

 

Gegužės 28 d. galerijoje "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas) buvo atidaryta paroda "Kas yra svarbu?".

KAS YRA SVARBU?

Europos vertybių paieška per fotoobjektyvią

Alfred Toepfer F. V. S. (Hamburgas) fondo organizuojama paroda-projektas

Po pavadinimu „Kas yra svarbu? – Europos vertybių paieška per fotoobjektyvią“, Alfred Toepfer fondas bendradarbiaudamas su Haus der Photographie/Deichtorhallen įgaliojo atrinktus fotografus meniškai ištirti europietiškų vertybių vaidmenį ir perteikti jas fotografijose. Tarp kitų, atrinkti tarptautinės ekspertų žiuri, Joana Deletuvaitė (Lietuva) ir André Lützen (Vokietija), su stipendijomis kišenėse ir klausimu „Kas yra svarbu?“ keliavo po Europą, ieškodami vertybių. Alfredo Toepferio fondas sąmoningai neįvardijo, kas turėtų būti laikoma vertybėmis ir nesukonkretino temos. Vaizdai yra verčiantys galvoti ir siekia perkelti vertybių klausimą, pamatytą iš skirtingų kampų, į viešą sąmonę.

 

Birželio 19-22 dienomis vyko tarptautinio performanso ir gyvo meno festivalio CREATurE Live Art programa. Projekto kuratorė: Vaida Tamoševičiūtė.

 

Birželio 28 d. galerijoje "MJ studija" (Rotušės a. 1, Kaunas) buvo atidaryta dar viena festivalio "Kaunas mene. Kalbėjimasis" paroda - Romana Schmalisch (DE) "Mobili paroda - Kaunas".

Pasibaigus ilgalaikiui Romana Schmalisch „Mobilaus kino teatro“ turui, kuris menininkę nuvedė į daugiau nei 26 vietas, įskaitant ir Kauną, menininkė dabar sugrįžta su mobilia specifinės vietos ekspozicija, kaip antra naujos serijos „Mobilia paroda“ dalimi. „Mobilus kino teatras“, kuris atėjo į gyvenimą tik dėl judėjimo į vis kitas vietas ir menininkės gyvų performansų, buvo trumpalaikio momento tyrimo išeities taškas ir jo užfiksavimo galimybių per parodos perkėlimą. Kaip gali skirtingos modelių formos būti išvystytos, kad galėtų atspindėti ir vizualizuoti šį judėjimo ir greitai pralekiančio performanso momentą schematiškai be klasikinių dokumentavimo formų naudojimo?

Įvairiose medijose „Mobili paroda“ analizuos skirtingas kalbos formas, jų vertimą į tekstą, judėjimą bei vaizde.

Dalis Kauno „Mobilios parodos“ yra audioturo gidas su asmeniniu raportu apie tai, kas vyko „Mobilaus kino teatro“ turo metu, skirtingais grafiniais žymėjimais ant didelių atspaudų, kurie išverčia skirtingus judėjimus Kauno mieste ir filmiškas darbas, kuris tiria vieną vienintelį klausimą - laidojimo paslaugų pastatą Kaune, (Jonavos g.), kuris buvo stipriausias vaizdas, išlikęs menininkės atmintyje, po jos „Mobilaus kino teatro“ apsilankymo 2009.

 

Liepos 26 d. galerijoje "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas) buvo pristatytas paskutinis festivalio renginys - Jūratės Jarulytės audiovizualinė paroda "Svetimšalio išbandymas".

 

Kitas" yra nelaimingas atsitikimas, kurio kartais siekiama išvengti. (Claire Pentecost)

Jei mes ketiname kištis į kitų gyvenimus, bent truputis stropaus situacijos tyrimo yra minimalus reikalavimas. (Teju Cole)

Praretinus informacinių medijų generuojamą tendencingų  naujienų  įtampos lauką, pasirodo  mūsų  žinios, kurios yra fragmentiškos ir nepakankamos tam, kad galėtume spręsti apie autentišką kitų gyvenimą. Bet tuo pačiu atsiveria ir išbandymo galimybė.

Kaip atsvara komercinei dokumentikai ar žinių reportažui, vaizdai ir garsai šiame projekte yra surinkti be išankstinio tikslo informuoti. Išorės ir vidaus, svetimo ir savo sampratos čia keičiasi priklausomai nuo subjektyvios “aš” pozicijos ir požiūrio.  Savęs, kaip svetimšalio, atvykėlio, “kito” išbandymas ir naujos, svetimos vietos patikrinimas. Nepažįstamųjų susidūrimas,  lydimas tiek sėkmių, tiek nesėkmių. Įsiterpdamas į svetimą, autentišką, kokia ji yra, aplinką ir ją  patirdamas “iš  vidaus”,  svetimšalis yra priverstas permąstyti bei perkurti save iš naujo, o taip pat ieškoti naujų komunikacijos būdų.

Jūratė Jarulytė

 

KRAUNASI ...